Dažnai tėvai labai skuba išleisti vaikus į mokyklą. O aš juokauju – ankščiau vaikas baigs mokyklą, vėliau išeis į pensiją. Paimsite vienus metus nuo vaikystės ir pridėsite prie darbo stažo. Ar tikrai norime trumpinti vaikystę?

O jei rimtai – pakalbėkime, kas yra pasiruošimas mokyklai, kada vaikas yra pasiruošęs ir į ką labiausiai tėvams reikia atkreipti dėmesį.

Kas yra pasiruošęs mokyklai vaikas?

Tikrai ne tas, kuriam yra 5 ar 6, jis jau perskaito žodžius ar geba suskaičiuoti iki 10 ar 20. Ir tikrai ne tas, kuris rašo. Siūlau nemokyti rašto patiems, nebent spausdintinėmis raidėmis. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą ir persimokyti yra kartais sunkiau nei išmokti naujai.

Pradinukas jaučiasi tiek sėkmingas savo gyvenime, kiek jam sekasi draugauti ir mokytis. Tai atitinka 7-10 metų vaiko raidos pagrindinius uždavinius. Pirmokas įžengia į meistrystės raidos etapą, kur svarbiausias vaiko moto yra: „Aš esu tai, ko galiu išmokti!”. Svarbu skirti, kad gebėjimas išmokti nėra dalykų mokėjimas. Tai yra resursai, kurie leidžia vaikui patirti sėkmę mokantis.

O tai yra vaiko socialinės-emocinės kompetencijos bei darbinės/vykdomosios funkcijos.

Pakalbėkime apie kiekvieną įgūdžių grupę atskirai.

Vaiko emocinės kompetencijos

Kitaip tariant, tai yra vaiko amžių atitinkantis emocinis raštingumas bei savireguliacija. Kas į tai įeina? Tai gebėjimas įvardinti ne tik savo mintis, bet ir emocijas, jausmus („Aš liūdžiu“, „Man skaudu“, „Aš pykstu“). Tai žinojimas savo stiprybių ir pomėgių („Aš greitai bėgu“, „Man patinka piešti ir dainuoti“), taip pat gebėjimas įvardinti sunkumus („Kartais man nedrąsu pasiprašyti į žaidimą“).

Ruošinatis mokyklai svarbu, kad vaikas būtų suformavęs teigiamą požiūrį į save (apie save galėtų pasakyti „Aš esu geras vaikas“), tikėtų, kad jis gali įveikti iššūkius, kuriuos sutinka savo vaikiškame gyvenime bei turėtų sveikai optimistišką požiūrį į ateitį. Trumpai tariant, tikėtų savimi ir ateitimi.  

Mokykloje svarbu, kad priešmokyklinukas mokėtų paprašyti pagalbos ir ją priimti iš suaugusio žmogaus. Mokytojas neskaito minčių, todėl svarbu pasakyti, kai kažkas neaišku ar reikia pagalbos iš mokytojo.

Kalbant apie emocinę savireguliaciją, svarbus mokėjimas nurimti. Svarbu, kad vaikas žinotų bent kelis savipagalbos būdus, kas jam padeda nurimti, pavyzdžiui, piešimas, lipdymas ar ramus pabuvimas nusiraminimo kampelyje. Ar išsikalbėjimas.

Dar labai svarbu ugdyti vaiko psichologinį atsparumą, nepasidavimą po pirmos nesėkmės. Mokymasis – tai nuolatinis bandymų ir klaidų procesas. Tyrimai rodo, kad kūdikis nukrenta ir atsikelia apie 2000 kartų, kol išmoksta vaikščioti. Todėl labai svarbu nenusidrąsinti ir pasidarius išvadas bandyti vėl ir vėl, kol pavyks.

Tyrimai rodo, kad savireguliacija ir emocinis atsparumas labai skiriasi penkiamečio, šešiamečio ir septynmečio. Todėl vėliau mokyklą pradėję lankyti vaikai yra atsparesni, mokydamiesi patiria mažiau streso ir daugiau džiaugsmo.

Vaiko socialinės kompetencijos

Pirmas dalykas – tai komunikavimas, drąsa pasakyti savo nuomonę, galėti pasakyti bent vieną nuomonę pagrindžiantį argumentą. Drąsa užmegzti kontaktą, pakalbinti, parodyti iniciatyvą.

Priešmokyklinukui tai ir gebėjimas suvokti girdimą tekstą, gebėjimas jį atpasakoti sklandžai savarankiškai ar paveiksliukų pagalba.

Tai mokėjimas ne tik komunikuoti, bet ir girdėti kitą. Išgirsti, kai tau sako: „Stop, man taip nepatinka!“. Gebėjimas laikytis taisyklių ir susitarimų. Tyrimai rodo, kad 5-8 metų vaikų tarpe populiariausi yra tie draugai, su kuriais ne tik įdomu žaisti, bet kurie ir geba laikytis taisyklių. Nemokančių laikytis taisyklių ir susitarimų vaikai nemėgsta.

Tai empatija ir geranoriškumas kito vaiko atžvilgiu, pagarba jo norams ir riboms, tolerancija kitoniškumui. Gerai, jei vaikas yra jautrus aplinkai, neverbalinei kalbai, veido išraiškai, tonui. Nuostabu, jei vaikas turės įgūdį jam neaiškioje situacijoje pasitikslinti kaip draugas jaučiasi, kokie būtų jo norai tam tikroje situacijoje.

Čia įeina ir gebėjimas ieškoti kompromiso, siūlyti alternatyvas ir kūrybingumas ieškant sutarimo. Juk jei norėsi, kad viskas vyktų pagal tave, galiausiai žaisi vienas. O šiame amžiuje jau labai svarbu žaisti komandinius žaidimus. Tam reikia rasti visiems tinkančius sprendimus, kas neišvengiamai reikalauja tiek lankstumo, tiek kūrybingumo.

Kas dar? Draugystėje ir intensyviame kontakte neišvengiamai kyla įtampos. Čia svarbus įgūdis komunikuoti, kai situacija nemaloni (nuostabus įgūdis naudoti frazę: „Stop, man taip nepatinka arba nemalonu“). Taip pat įgūdis girdėti kitą ir proaktyviai ieškoti sprendimų.

Vaiko darbinės kompetencijos ar vykdomosios funkcijos

Svarbiausi dalykai šiame sąraše yra vaiko savarankiškumas, atsakomybės jausmas (gebėjimas pabaigti darbą iki galo) ir dėmesio sukaupimas bei išlaikymas.

 Nepatikėsite, kiek kartais streso patiria pirmokas, kuriam sunku pasirūpinti savimi: susitvarkyti daiktus po pamokos, pasiruošti naujai pamokai, savarankiškai persirengti kūno kultūrai ar apsirengti norint išbėgti į mokyklos kiemą. Išsidžiovinti ar susišukuoti plaukus, jei pirmokas ar antrokas mokosi plaukti baseine. Kuo vaikas labiau mokės pasirūpinti savimi, kuo jis bus savarankiškesnis, tuo labiau jis jausis orus, pasitikintis savimi ir galintis susidoroti su mokykliniais iššūkiais. Mokykite vaiką daiktus susidėti iš vakaro, ryte kuo savarankiškiau susiruošti į mokyklą. Tam padės žingsnių plano susidarymas, aptariant kiekvienam žingsniui reikalingą laiką.

Santykį su atsakomybe svarbu pradėti ugdyti ne mokykloje, atliekant pirmuosius namų darbus, o namuose. Vaikas nuo 4 – 5 metų turi turėti bent vieną atsakomybę šeimos labui (ne pasirūpinti savimi). Buitinėse situacijose vaikui daug aiškiau suprasti, kas atsitiks neišnešus šiukšlių laiku ar neiškrovus indų iš indaplovės. Ir tada jau namuose suformuotą pareigos bei atsakomybės jausmą vaikas lengvai perkels į mokyklinę sritį. Kodėl svarbu nepraleisti 4-6 metų amžiaus tarpsnio formuojant atsakomybę? Nes šiuo raidos laikotarpiu vaikai labai nori būti dideli, mėgdžioja suaugusius. Todėl atsakomybę priima kaip paaukštinimą pareigose. Tai atitinka vaikų raidos tarpsnio uždavinius, todėl ir geriausiai pavyksta tai, kas vyksta kartu su vaiko raida.

Kas dar? Turėdamas vieną stabilią pareigą vaikas išmoksta pabaigti užduotį iki galo. Tas labai svarbu ruošiantis mokyklai. Jis praeina entuziazmo stadiją, derybų stadiją, ribų išbandymo stadiją, pasekmių stadiją. Jei tėvai yra padrąsinantys, bet atlaikantys ribas, vaikas išmoksta padaryti darbą iki galo. Ir ne tik tada, kai tas yra smagu. O periodiškai, kada tai yra sutarta. Tai vysto ne tik vaiko atsakomybės jausmą, bet ir kitas darbines funkcijas: gebėjimą susimobilizuoti, sukaupti ir išlaikyti dėmesį, vysto valią.

Praktikoje pastebiu tendenciją, kad 99% vaikų, kurie atidėlioja, nedaro namų darbų, namuose nėra už nieką atsakingi, išskyrus pasirūpinimą savimi. Tokių vaikų tėvai būna pražiūrėję šioms savybėms tinkamą formuoti laiką (4-6 metų amžiuje) ir vėliau tai tenka daryti sunkiuoju būdu.

 Kas dar? Pats svarbiausias dalykas – kad vaikas neprarastų noro mokytis iki mokyklos. Kad ateitų į mokyklą smalsus ir žingeidus. Neperspauskite vaiko darželyje ir ypač su mokymu namuose. Jei vaikas kažko paklausia, paprašo – tada taip. Iš apačios į viršų (iš vaiko į tėvus) turi tekėti motyvacija, bet ne atvirkščiai. Neperkrautas vaikas yra žingeidus ir visko nori. Tausokite šį resursą, nes esu mačiusi daugybę vaikų, kurie būdami 5 metų jau nieko nebenori, net žaisti… Idealu, jei paskutinius mėnesius vaikui darželyje jau pasidarytų nuobodu. Nėra galingesnės kuriamosios jėgos kaip nuobodulys. Juk ir augalai pavasarį sparčiai krauna lapus iš jėgų, sukauptų per žiemą.

Vaiko akademinės kompetencijos. Noriu jus nuraminti. Vaikų pradinio ugdymo programa sudėliota taip, kad viskam užtenka laiko pirmoje klasėje – tiek pažinti raides, tiek mokytis rašyti ar skaičiuoti. Ir labai dažnai “permokyti” vaikai pernelyg atsipalaiduoja pirmoje klasėje bei praleidžia tą momenta, kai jau reikia susiimti ir mokytis, nes prasideda nauji nežinomi dalykai. Tada neretai įsijungia vengimo bei atsitraukimo gynybos mechanizmas. Ir atvirkščiai, tie vaikai, kurie atėjo “žalesni” akademiškai, bet suformavę darbinius įgūdžius, labai greitai pasiveja “pasimokiusius” vaikus ir juos pralenkia. Tyrimai rodo, kad trečioje klasėje akademiniai rezultatai yra geresni vaikų, kurie nebuvo permokyti prieš pirmą klasę. O vėliau mokyklą pradėję lankyti ir mokytis vaikai ilgalaikėje perspektyvoje pasiekia aukštesnių rezultatų mokymęsi, labiau siekia aukštojo išsilavinimo, nes yra procese patyrę daugiau džiaugsmo.

Tad visiškai nesijaudinkite, jei į pirmą klasę ateisite mokėdami vieną kitą raidę, dar nemokėdami skaityti ar sudėti/atimti dvidešimties ribose. Skaityti ir skaičiuoti vaikai išmoksta per kelis mėnesius. Svarbiausia – norėti išmokti šių dalykų!

O mokėti pasirūpinti savimi, draugu, draugauti, gebėti išlaikyti dėmesį, būti savarankišku, atlikti užduotį iki galo kartais prireikia ne vienerių metų.

Tad susidėliokite prioritetus ir neskubėkite.

Jei tik dvejojate ar jau šias metais eiti į priešmokyklinę klasę, ar kitais, vadinasi, tam yra priežasčių. Vieneri metai tokio amžiaus vaikui gali reikšti labai daug. Tas progresas, kuris vyksta vaiko raidoje per vienerius metus, yra milžiniškas. Vieneri metai gali reikšti geresnes vaiko kognityvines funkcijas, geresnę dėmesio koncentraciją, geresnę emocijų kontrolę ir atsparumą iššūkiams. Atitinkamai –

Pradėti mokyklą vėliau, bet labiau subrendus visada yra geresnis pasirinkimas.

Sėkmės įsiklausant į savo vaikus ir jų tikruosius poreikius.

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili