Šio ryto istorija, kurią aš priėmiau kaip iššūkį. Savaitgalis, dukra saldžiai miega. Pagaminu pusryčiams kiaušinienę su sūriu. Mano paauglė ateina, pasižiūri ir pareiškia, kad ji nemėgsta (vat taip, staiga, nors vakar dar mėgo) kiaušinienės su sūriu. Ir pradeda iš šaldytuvo traukti užkandžius. Mes namie turime susitarimą, kad jei maistas jau pagamintas ir kažkas atsisako jį valgyti, tai jis turi du pasirinkimus: arba praleisti tą valgymą, arba iki kito valgymo užkąsti natūralaus jogurto be priedų ir cukraus.  Kadangi kurį laiką to susitarimo nereikėjo (tikiu, kad galėjo pasimiršti), aš ramiai apie tai primenu savo dukrai. Ši jau paauglė, įvaldžiusi sarkazmą, atšauna: „ Tu tais savo metodais su tėvais pasidalink“.  

Na ką, aš iššūkius mėgstu, priimu. Pakalbėkime apie valgymą. Ir kodėl šiuo klausimu aš laikausi aiškių ribų.

Praktikoje dažnai susiduriu su „nevalgiais“ vaikais ir tėvais, kurie iš baimės dėl vaiko sveikatos reaguoja tokiu būdu, kas tik sustiprina vaiko valgymo sutrikimus. Kaip tai atsitinka?

Kaip susiformuoja valgymo sutrikimai?

2-3 metų vaikai, kurie dar tik mokosi savarankiškumo ir savikontrolės, tuo pačiu susiduria ir su padidintu poreikiu kontroliuoti savo tėvus. Pagrindinės sritys, kur jie atranda, kad gali labiausiai kontroliuoti tėvus (dėl šių padidintos reakcijos) – tai puodo reikalai ir maistas.

Tėvai labai jautriai reaguoja į vaiko valgymo/nevalgymo klausimus. Natūralu – juk vaikas auga, maistą naudoja kaip „statybinę medžiagą“. Todėl labai svarbu, kad vaikas valgytų kokybišką, įvairų maistą ir sočiai.

Vardan to tėvai gali padaryti viską: duoti vaikui žiūrėti filmuką valgymo metu, gaminti vaikui atskirai ar pagaminti iš naujo, jei vaikui patiekalas nepatinka. O jei vaikas dar yra silpnesnės sveikatos, viskas, tėvai pakabinti „ant meškerės“. Kas atsitinka?

Vaikas išmoksta, kad per maistą jis gali gauti labai daug dėmesio ir kontroliuoti savo tėvus. Vaikui augant, valgymo „sutrikimai“ tik stiprėja, vaiko išrankumas maistui ir tėvų rūpestis – tik didėja. Susiduria ydingas ratas, kur viskas sukasi jau ne apie maistą, o apie išmoktą būdą gauti dėmesio netinkamu būdu.

Pamokos, gautos vaikystėje

Nežinau kaip jūs augote, bet aš šiuo klausimu gavau labai vertingą pamoką iš savo močiutės. Mes, miesto vaikai, atvažiavę vasarai į kaimą, dažnai raukydavome nosį dėl močiutės patiekalų. Žemaitiška virtuvė, viskas „plaukia“ riebaluose. Į ką močiutė absoliučiai ramiai reaguodavo, palikdama mums pasirinkimo galimybę. Arba valgyti, kas pagaminta, arba praleisti tą valgymą. Į virtuvę mes galėdavome užsukti tik atsigerti vandens tarp valgymų. Ir ką? Po 2 dienų visi nosies raukymai baigdavosi, kimšdavome pilnais žandais. Kaimas, grynas oras, dienos pilnos žaidimų, dviračių, maudynių daro savo.

Kaip išeiti iš ydingo „nevalgumo“ rato?

Vaikui labai sveika pajusti natūralų alkio jausmą. Šiuolaikiniai vaikai to beveik nepatiria. Ir ypač nepatiria to vaikai, kurių tėvai yra taip sunerimę, kad vaikas pavalgytų, jog nuolat gamina ir bando jį prikimšti maistu. Daugybei vaikų nuo tokio prievartinio maitinimo išsivysto atvirkštinė reakcija.

Prisiminkite – nė vienas mažas vaikas nėra savižudiškas. Jis gali tikrintis ribas, tačiau tikrai nesiekia mirti iš bado. 2-3 dienos ir jis tiesiog gerai išalks. Ir pradės valgyti. Tiesiog reikia atlaikyti ribas.  

Taigi, mano labai konkretūs siūlymai, kas tikrai veikia su vaikais, yra šie:

1. Prieš gamindami, duokite vaikui pasirinkti iš kelių sveikų alternatyvų. Nes kai vaikas turėjo galimybę rinktis, jam lengviau prisiimti ir atsakomybę;
2. Įsiveskite taisyklę, kad jei maistas jau pagamintas ir vaikas pasirenka nevalgyti (dėl pačių įvairiausių priežasčių), tai viskas, ką jis gali gauti tarp valgymų, yra juodos pilno grūdo duonos riekė be nieko ar natūralus jogurtas be cukraus.

Ir tada jums beliks atlaikyti ribas. Gali būti sunku. Vaikas kovos bandys jus palaužti per maistą 3, na 4 dienas. Iki kol tikrai patikė, kad jūs nesiruošiate nuolaidžiauti ir kad tikrai vaikas negaus nieko kito tik kas pagaminta. Arba jogurto be priedų. Sveikas alkis paims viršų.

Tokie keli kartai ir vaikas staiga vaikas taps mažiau išrankus, valgys, kas patiekta (nes alternatyva yra kur kas mažiau patraukli) ir jūsų rūpestis dėl vaiko „nevalgumo“ galbūt prapuls amžiams.

Ir pabaigai dar noriu padovanoti vieną auksinį klausimą, kurį aš nuolat sau užduodu. Jei kažkas vyksta ne taip kaip jūs norėtumėte, įpraskite savęs paklausti: „O kieno tai šiuo metu yra problema?“ Ir jei sąžiningai sau atsakysite, kad jūsų, užduokite sau klausimą: „O kaip padaryti, kad tai būtų vaiko problema?“. Ir taip visuose dalykuose – ar tai būtų nevalgymas, ar lovos pasiklojimas, ar pamokų ruošimas.

Kantrybės jums ir nuoseklumo. Tikiu, kad viskas pavyks!

P.s.: mano paauglė suvalgė sumažintą „nemėgstamos“ kiaušinienės su sūriu porciją. Alternatyva likti alkanai iki pietų jos nesuviliojo.

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili