Praktikoje pastebiu, kad tėvai dažnai pasiima vieną metodą jį taiko pamesdami to metodo esminį tikslą. Pavyzdžiui, nebelieka skirtumo tarp „nusiraminimo kėdutės“ ir vaiko statymo į kampą.

Pakalbėkime apie „nusiraminimo kėdutes“. Šį metodą tėvai taiko vaikams nuo 3-4 iki beveik 9 metų. Šiame straipsnyje apžvelgsiu:

• kokia šio metodo esmė, kad taikytumėte jį pagal paskirtį, o ne kaip bausmės priemonę;
• kaip nustatyti nusiraminimui tinkamą laiką, kad tai atitiktų vaiko amžių ir galimybes;
• kokiomis taisyklėmis vadovautis, kad vaiko laikas nusiraminimo kėdutėje neišvirstų į naują žaidimą – „1000 klausimų ir kiti tėvų nervus išbandantys triukai“.

Kokiu tikslu turėtų būti naudojama „nusiraminimo kėdutė“?

Pagrindinė „nusiraminimo kėdutės“ funkcija yra padėti vaikui nurimti, susibalansuoti, sugrįžti į savo kūną. Šalutinė funkcija arba paskirtis – pasodinti vaiką trumpam pagalvoti, koks jo elgesys buvo netinkamas ir ką reikėtų padaryti kitaip. Bet net ir šiuo tikslu pirminė funkcija išlieka padėti vaikui nusiraminti, sugrįžti į save, nes tik tada jis gali galvoti.

Matote, kol vaikas yra mažas, jo savireguliacija yra žema. Ji dar tik vystosi. Turbūt pastebėjote, kad labai dideli džiaugsmai ir smagumai dažnai baigiasi didelėmis ašaromis? Taip yra todėl, kad vaikas nemoka laiku sustoti, todėl „perlenkia lazdą“ ir keliauja dinamikos, įspūdžio kreive į kitą kraštutinumą – nuovargį bei susidirginimą.

Kol vaikai nemoka savireguliuotis, jiems reikia suaugusiojo pagalbos. Mes čia atliekame išorinės vaiko reguliacijos funkciją ir taip mokome vaiką jam labai svarbaus įgūdžio. Ilgainiui su mūsų pagalba vaikai išmoksta patys pastebėti tą būseną ar tašką, kada jau laikas stabtelėti ir grįžti į save.

Kada laikas vaikui pasėdėti ant kėdutės ir nurimti?

Taigi, mūsų užduotis yra akies krašteliu stebėti vaiką. Turbūt žinote tą tėvų supergalią net ir dirbant savo darbus dalį dėmesio skirti bendros erdvės aprėpimui. Tikrai pajausite tą momentą, kai triukšmo fonas pakils arba akies krašteliu pamatysite padidėjusį vaiko fizinį aktyvumą. Užmeskite akį į vaiko veidą. „Išėjimą iš savęs“ dažnai lydi veido paraudimas bei kiek paklaikusios ir/ar į vieną tašką negalinčios susifokusuoti akys.

Ir tada laikas užduoti kontrolinį klausimą: „O koks dabar vyksta žaidimas“? Jei vaikas negali atsakyti į šį klausimą, vadinasi, konstuktyvus žaidimas jau yra pasibaigęs ir vyksta nekonstruktyvi veikla: erzinimasis, ribų pažeidimas, daiktų gadinimas ir panašiai.

Štai tada ir yra laikas pakviesti vaiką nurimti ant kėdutės.

Kiek laiko vaikas turi praleisti ant kėdutės?

Labai dažnai tėvai per ilgai užlaiko vaikus ant kėdutės, neatsižvelgdami nei į jų amžių, nei į galimybes sukaupti dėmesį. Ir tada ta kėdutė išvirsta į vaiko baudimo priemonę.

Kėdutės formulė labai paprasta. Vaikas ant kėdutės turi išsėdėti tiek laiko, kiek jam yra metų.

Penkiametis – 5 minutes.

Šešiametis – 6 minutes.

Čia aš kalbu apie gryną laiką, kada vaikas išties rimsta ir nėra susifokusavęs į išorę ar santykio su jumis mezgimą.

Kas padeda vaikui iš tiesų nurimti sėdint ant kėdutės?

Labai dažnai ant kėdutės atsisėdę vaikai savo energiją ir susižadinimą perkelia į jus. Tada prasideda naujas vaikui labai smagus žaidimas – „Užduokime 1000 klausimų tėčiui atr mamai“ arba „Pažaiskime tėvų nervais“.

Kas kelias sekundes vaikas gali klausti: „O kiek dar liko laiko?“ Arba užduoti krūvą įdomių ir jus įtraukiančių klausimų. Kas iš esmės nėra blogai, bet mes juk suvokiame, kad tuomet vaikas tiesiog perjungia dėmesį į naują dirgiklį ir jam nepavyksta nurimti ir sugrįžti į savo kūną. Todėl tokius dalykus stabdome. Tam padeda kelios paprastos priemonės ir susitarimai:

• smėlio laikrodukas arba mobili aplikacija, kuri laiką rodo ratuku. Tai labai tinka vaikams, kurie dar nepažįsta laikorodžio. Nebelieka poreikio klausinėti apie laiką. Smėlio smiltelių tekėjimo stebėjimas papildomai veikia raminančiai ir meditatyviai;
• geriame ir gamtos reikalus tvarkome prieš prieš prisėdant ant kėdutės. Jei to nepasiūlome vaikui, tikėtina, kad jam būtinai toprisireiks atsisėdus ant kėdutės;
• sutariame su vaiku dėl taisyklės, kad tuo metu, kai jis raminasi ant kėdutės, jis nekalba. Ir tėvams gali užduoti tik vieną klausimą. Papildomas klausimas, kalbėjimas lygu papildoma minutė ant kėdutės.

Ir čia tikrai reikės atlaikyti ribas, nes vaikas jas tikrinsis. O tai reiškia, kad bus kartų, kai sėdėjimas ant kėdutės išsitęs į 10 ar net 15 minučių. Bet jei būsite tvirti, atlaikysite ribas ir laikysitės žodžio, vaikas daugiau nebekartos jam nenaudingo elgesio.

Refleksija ir įžvalgos

Pasibaigus laikui, būtinai paklauskite vaiko, ką jis pagalvojo (jei užduotis buvo pagalvoti, koks elgesys buvo netinkamas), kokias išvadas pasidarė ir kaip keis savo elgesį į tinkamą. Jei kėdutę naudojote tam, kad padėtumėte vaikui sugrįžti į save iš nekonstruktyvaus žaidimo, paklauskite, kuo dabar vaikas norėtų užsiimti.

Ilgainiui kėdutė taps nusiraminimo vieta ir priemone, o ne kovos lauku. Vaikas pats pradės jausti momentą, kada reikia prisėsti ir nurimti. Tai taps jo vidinės savireguliacijos dalimi.

Kantrybės, jums viskas pavyks!

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili