Rytas be streso: kaip atsakomybę už nepavėlavimą perkelti vaikui?

Iš patirties spėju, kad daugiau nei pusė šeimų, auginančių 5–11 metų (o kartais ir vyresnius) vaikus, rytais susiduria su daugmaž panašiu scenarijumi. Kažkuris iš tėvų žadina vaiką. Vaikas nenoriai pakyla iš lovos po keleto pakartotinių žadinimų. Tuomet prasideda ilgas rytinio susiruošimo etapas: lovos klojimas, prausimasis, apsirengimas, pusryčiai – ir ties kiekvienu žingsniu vaikui bent po kelis kartus reikia priminti, kad paskubėtų. Jis vis užsiima pašaliniais dalykais, „tempia gumą“. Iš namų greičiausiai visi išvažiuoja, jei ne susipykę, tai bent jau susinervinę ir įsitempę. Kūnas į tai reaguoja kaip į stresą.
Girdėta? Patirta? Norisi rytą pradėti ramiau? Prieš pereidama prie rekomendacijų, noriu pakviesti jus paanalizuoti ir geriau įsisąmoninti, kas iš tiesų vyksta. Įvardyti, kur yra pagrindinė tėvų daroma klaida, kuri visą rytinį scenarijų pasuka ne ta linkme. Užvesiu jus ant kelio.

Kieno atsakomybė?

Svarbiausias klausimas, kurį noriu užduoti, yra toks: kam šiame scenarijuje priklauso atsakomybė nepavėluoti į mokyklą ar darželį – jums ar vaikui? Kieno tai problema?

Jei jūs kiekviename žingsnyje raginate savo atžalą paskubėti, primenate, ką po ko jam reikia padaryti, panašu, kad vaiko nepavėlavimas į ugdymo įstaigą yra jūsų atsakomybė. Vaikui telieka atsipalaiduoti ir, geriausiu atveju, paklusniai vykdyti jūsų nurodymus. O kadangi paklusnūs vaikai egzistuoja tik mūsų fantazijose, realybėje turime mažą žmogų, kuriam labai smagu tikrinti mūsų ribas ir jaustis galingu bent tuo, kad gali „pažaisti mūsų nervais“. Be to, vaikas šventai tiki ir pasitiki jumis – kad jūs, būdami suaugę, užtikrinsite, jog visur spėsite laiku.

Taigi, jei sąžiningai sau pasakote, kad pasiėmėte vaiko problemą, kitas klausimas turėtų būti: „Kaip padaryti, kad tai taptų vaiko problema?“ arba „Kaip perduoti vaikui atsakomybę už save?“ Juk visi norime užauginti savarankiškus, savo laiką planuoti ir valdyti gebančius žmones, net jei tai bandome daryti per kontrolę.