Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili

Kas augina 4-5 metų vaikus, tas turbūt esate savo kailiu patyrę tą neišsenkamą „kodėl?“ srautą. Tai yra normalus vaiko amžiaus etapas – vaikas auga, susipažįsta su pasauliu, vis labiau įvaldo kalbą, jo protas guvus, o smalsumas yra labai organiškas ir natūralus. Aš visada sakau, kad emociškai ir fiziškai sveikas vaikas yra smalsus. Tai vienas iš žmogaus ir visos žmonijos evoliucijos variklių, o atradimo džiaugsmas yra žmogaus vidinės motyvacijos ašis. Tad smalsumas yra didžiulė brangenybė, džiaugiamės juo ir tausojame.

Tačiau po vaiko klausimu „kodėl?“ neretai slypi visai kiti poreikiai nei kad smalsumas ir noras sužinoti atsakymą. O kadangi poreikių supratimas bei atliepimas yra raktas į vaiko laimę bei bendradarbiavimą, man atrodo labai svarbu išmokti juos atskirti. Taigi, kada tas „kodėl?“ yra apie smalsumą, o kada – apie kitus vaiko poreikius? Apžvelgsiu keletą skirtingų situacijų.

„Kodėl?“ kaip nenoras priimti tėvų „ne“ bei ribų tikrinimasis

Kai mano dukrai buvo kokie 4-5 metai, aš dažnai pati papuldavau „ant meškerės“. Pavyzdžiui, ji klausdavo ar gali suvalgyti antrą porciją ledų, aš atsakydavau, kad negali. Po ko iškart sekdavo klausimas „o kodėl?“, į kurį aš atsakydavau kantriai, logiškai, argumentuotai. Tačiau po mano atsakymo, į paskutinę frazę mano dukra vėl sureaguodavo „bet kodėl?“ ir mūsų pokalbis išvirsdavo į nesibaigiančią „kodėl?“ ir mano atsakymų laviną.

Kol vieną kartą aš labai aiškiai supratau, kas čia vyksta. Mano dukra savo klausimais tikrai nesiekia suprasti, kodėl jai vienų ar kitų dalykų negalima. Ji klausia „kodėl?“, nes nenori priimti mano neigiamo atsakymo. Ir tas jos „kodėl?“ gaunasi kaip mano kantrybės ir ribų išbandymas. Kai tą supratau, viskas susidėliojo į savo vietas ir aš pakeičiau taktiką. Kuri, beje, labai suveikė. Noriu šiuo „receptu“ pasidalinti ir su jumis.

Pavyzdžiui:

• Mama, ar galiu pažiūrėti dar vieną filmuką?
•  Ne.
• O kodėl?
• Nes mes turime susitarimą, kad vakare žiūrime vieną filmuką. Aš tau prieš miegą dar paseksiu pasaką.
• O kodėl?
• Dukryte, tu manęs paklausei, aš tau atsakiau.
• Bet kodėl? Mama!
• Na, tu manęs paklausei ar galima žiūrėti dar vieną filmuką ir aš tau atsakiau, kad negalima.
• Bet kodėėėėėėl?!
• Aš suprantu, kad tau sunku priimti mano „ne“, nes ne to tu nori. Bet aš esu tavo mama ir esu atsakinga už tavo sveikatą. Kai užaugsi, galėsi pati spręsti.

Ir po tokio ar panašaus dialogo diskusiją aš pabaigdavau. Taigi, žingsnių planas paprastas. Kai po neigiamo atsakymo jūsų vaikas paklausia „kodėl?“, jūs jam suprantamai atsakote vieną kartą. Jei po to seka dar vienas „kodėl?“, naudojate „stebuklingą“ frazę: „Tu manęs paklausei, aš tau atsakiau“.  Jei reikia, ją pakartojate dar kartą. Ir užbaigiate atspindėdami vaiko emociją ar poreikį. Bei primenate, kad jūs esate atsakingi už vaiko sveikatos klausimus. O kai jis užaugs, galės spręsti pats.

Išbandykite! Tas „Tu manęs paklausei, aš tau atsakiau“ mano dukrą veikdavo „nuginkluojančiai“.

„Kodėl?“ kaip išmoktas vaiko būdas gauti išskirtinį tėvų dėmesį

Kita situacija – kai vaikas išmoksta, kad paprastai užsiėmę ir laiko jam nerandantys (bet vaiko edukacija besirūpinantys) tėvai suklūsta, meta visus darbus į šalį ir labai išsamiai atsako į vaiko klausimą, kai tik vaikas užduoda „protingą“ klausimą. Pavyzdžiui, „Kodėl saulė geltona?“ arba „Kodėl žiemą sninga, o vasarą lyja?“, arba „Kodėl reikia miegoti naktį?“.

Vaiko lavinimas tėvams yra šventas dalykas. Visi nori užauginti protingus, mąstančius ir sėkmingus vaikus. Ir vaikas labai greitai supranta, kad kai jis užduoda panašaus tipo klausimus, jis gauna labai daug dėmesio. Tačiau tikrasis vaiko poreikis čia yra ne sužinoti atsakymą, o būti ryšyje su tėvais, jausti priklausymo jausmą. Ir tas „kodėl?“ tokiu atveju yra tik vaiko tikrojo poreikio išveikos būdas.

Prisiminkite, kad vaikui iš esmės nėra taip svarbu, kur būti, ką daryti, svarbiausia – būti ir daryti kartu. Būti ryšyje, priklausyti yra jo bazinis poreikis, kurio deficitą vaikas išveikia netinkamu dėmesio siekiančiu elgesiu.

Taigi, ką daryti? Pirmiausia – į dienotvarkę įtraukti bent 20 min. bendro laiko su vaiku. Tik jūsų ir vaiko. Tebūnie tai jūsų kasdienis ritualas. Tyrimai rodo, kad 20-30 min. kokybiško laiko per dieną vaikui pilnai užtenka jo psichologinių poreikių patenkinimui. Ir kokybė čia matuojama ne veiklų išmoningumu, o jūsų įsitraukimu ir šimtaprocentiniu dalyvavimu „čia ir dabar“. Taigi, priminsiu, vaikui ne taip svarbu, ką veiksite, svarbu, kad kartu. Veiklą būtinai pasirinkite tokią, kuri jums patiems bus labai smagi ir įdomi. Kai jūs būsite įsitraukęs, vaikas pasidarys išvadą, kad „tėčiui ir/ar mamai“ aš esu įdomus (-i). Jiems patinka leisti laiką su manimi“. Ir taip pildysis vaiko svarbiausio poreikio konteineris. O jūs kursite gražų ir tvirtą ryšį su vaiku, kuris tęsis visą gyvenimą.

Taigi, neapsigaukite su klausimu „kodėl?“. Atskirkite, kada tai yra vaiko smalsumas, o kada – kitos priežastys. Sėkmės!