Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili

Kaip jau rašiau pirmoje straipsnio dalyje, dažnai tėvai nuoširdžiai nustemba, kad tėvystės stilius turi kisti. Dažniausiai jie startuoja „minkštai“, o kai nebesusitvarko su vaiku, „kietina“ tėvystės stilių. O reikia atvirkščiai. Kuo vaikas mažesnis – tuo labiau jam tinka aiškus ir pasitikintis savimi vadovavimas, neužkraunant vaikui per daug pasirinkimų ir atsakomybės už save. Ir su kiekvienais metais turi atsirasti vis daugiau demokratijos, laisvės ir atsakomybių.

Koks tėvystės stilius labiausiai tinka nuo gimimo iki maždaug 3,5-4 metų amžiaus, galite skaityti pirmame straipsnyje >>>>.

Šiame straipsnyje apžvelgsiu sekantį amžiaus tarpsnį – nuo maždaug 4 iki 8 metų imtinai. Tai, kas tiko su dvimečiu ar trimečiu, čia jau nebetinka.  Tėvai iš griežtų ir mylinčių valdovų turi transformuotis į trenerius, mokančius vaiką reikiamų įgūdžių, tame tarpe ir demokratijos principų. Kur su kiekvienu laisvės vienetu ateina ir atsakomybės vienetas.

Svarbiausi tėvystės principai nuo 4 iki 8 metų

Šiame amžiaus tarpsnyje mokome vaikus savarankiškumo, pabaigti  pradėtą darbą, atsakomybės ir saviroganizacijos. Šis amžiaus tarpsnis labai svarbus mokymuisi, teisingų įpročių formavimui. Iš esmės, tai, ką sudėsime šiame laikotarpyje, iš to vaikas „išplauks“ per paauglystę.

Kaip jau minėjau, šiame amžiaus tarpsnyje esame treneriai. Padedame struktūruoti užduotį, palaikome kiekviename etape, padedame vaikui patirti kuo daugiau sėkmės. Esame kantrūs ir padrąsinantys. Labai svarbu, kad čia vaikas išmoktų dirbti, prisiimti atsakomybę, mokytųsi savarankiškumo, problemų sprendimo ir socialinių įgūdžių.

Mano rekomendacijos tėvystės stiliui šiam vaiko amžiui:

1. Taisyklių diferenciacija. ki 4 metų taisykles ir pasekmes mes nuleidžiame „iš viršaus į apačią“ geriau žinodami, kas teisinga vaikui, o kas – ne. Nuo maždaug 3,5-4 metų į tam tikrų taisyklių kūrimą įtraukiame ir vaiką. Taisykles diferencijuojame. Klausimuose, kurie liečia vaiko fizinį, emocinį saugumą, sveikatą, taisykles nustatome vienašališkai. Pavyzdžiui, negali būti nė kalbos, kad ikimokyklinukas per gatvę eitų nesusikibęs su jumis rankomis ar važiuotų dviračiu be šalmo;

2. Vaiko įtraukimas į susitarimus ir sprendimus. Vaiką įtraukiame į tuos susitarimus, kur vaikas gali turėti balsą: ką gaminsime vakarienei, kokie bus mūsų šeštadienio planai (pvz., ar eisime pasivaikščioti į vieną parką, ar į kitą). Tariantis dėl taisyklių, klausiame vaiko, kokias jis siūlytų pasekmes? Dažnai tokio amžiaus vaikai siūlo gana žiauriai, tad pasekmes adaptuojame žmogiškai;

3. Demokratinio šeimos valdymo modelio propagavimas. Nuo kokių 5 metų pradedame praktikuoti „Šeimos tarybą“. Tiems klausimams, kur vaikas gali turėti lygiavertį balsą. Kartą per savaitę ar kas kelias susėskite pasikalbėti, kas šeimoje vyksta gerai, ko trūksta. „Šeimos taryboje“ vaikas gali kelti savo klausimus bendram svarstymui. Čia svarbios taisyklės:

• kalba tas, kuris turi „lazdelę“ ar kamuoliuką;
• kalbantysis turi teisę pasisakyti be pertraukimo ar kritikos. Baigęs sako „baigiau“ ir lazdelę perduoda kitam šeimos nariui, kuris, nekritikuodamas prieš tai buvusiojo, išsako savo mintis bei pasiūlymus nagrinėjamu klausimu. Vaikui galima padėti perfrazuojant jo mintis, pasitikslinant ar teisingai supratote, užduodant patikslinančius klausimus, pavyzdžiui, „pateik bent vieną priežastį, kodėl ši idėja yra gera mūsų šeimai?“;
• kiekvienas narys turi po vieną vienodo svorio balsą. Po pasisakymų apibendrinami pasiūlymai, vyksta balsavimas, priimamas daugiausia balsų surinkęs pasiūlymas.

Vaikus ši patirtis labai augina, užpildo jų priklausymo šeimai jausmą, jie jaučiasi esantys lygiaverčiai šeimos nariai. Be to, tokiu būdu mes mokome vaikus būti proaktyviais, girdėti kitą, formuluoti ir argumentuoti savo mintis, demokratiniu būdu spręsti problemas. Uždengiami du baziniai vaiko poreikiai – būti ryšyje ir galėti.

4. Pareigos ir atsakomybės formavimas. Pirmas klausimas, kurį atsineščiau į šeimos tarybą – tai šeimos narių pareigos. Nuo 4-5 metų jau laikas vaikui turėti bent vieną atsakomybę. Ne pasikloti savo lovą ar susitvarkyti savo žaislus, o turėti pareigą šeimos labui. Padarykite įvadą, kad kol vaikas buvo mažas, jūs juo rūpinotės ir jam padėjote, o dabar jis jau pakankamai didelis ir gali pats prisidėti prie šeimos gerovės. Pristatykite, kas už ką atsakingas šeimoje ir pasiūlykite vaikui 3 alternatyvas atsakomybių, tegu išsirenka vieną. Darbus pasirinkimui rinkčiau iš tokių, kuriuos reikia atlikti reguliariai (kasdien ar bent kas kelias dienas) ir kur jo nepadarymas bus ryškus bei matomas/jaučiamas. Pavyzdžiui, indų iškrovimas iš indaplovės, stalo padengimas prieš valgį ar nudengimas po valgio, skalbinių išskirstymas į kiekvieno šeimos nario krepšius.

5. Saviorganizacijos įgūdžių (laiko planavimo) mokymas. Praktikuokitės sudarinėdami planus. Pavyzdžiui, ką veiksime šeštadienį? Aptarkite visus norus ir poreikius. Nusimatykite, kiek kiekvienai iš veiklų reikės laiko. Būtinai nusimatykite smagias ir apdovanojančias veiklas (pavyzdžiui, nueiti suvalgyti ledų). Nusipieškite planą. Tada galite praktikuotis sudarant rytinio susiruošimo į darželį ar mokyklą planus. Labai sveika turėti dienos po darželio ar mokyklos dienotvarkę, susidaryti ją kartu su vaiku. Leisti vaikui nuspręsti, ką po ko jis nori daryti (pvz., pirma namų darbai ar žaidimas/poilsis?). Vaikai, kurie turi dienotvarkes, patiria daug mažiau nerimo, jaučiasi saugesni (nes yra daugiau aiškumo) ir turintys daugiau savikontrolės.

6. Užduoties atlikimo iki galo ir struktūravimo įgūdžių mokymas. Struktūravimo įgūdžius labai gerai ugdo savo kambario tvarkymasis. Kartu su vaiku nusimatykite logišką daiktų tvarką kambaryje (kokie daiktai kokiose dėžėse bus laikomi), tada pabūkite šalia, pastruktūruodami vaiką. Pavyzdžiui, „ pradėkime nuo minkštų žaislų sutvarkymo. Atsinešk jų dėžę“. Pagirkite po kiekvieno etapo, išvardinkite, kas dar liko (tai duoda orientaciją). Būkite šalia, jei reikia – kartu prisijunkite prie tvarkymosi. Taip vaikas išmoks didelę užduotį (kambario susitvarkymą) struktūruoti į sudėtines dalis (minkštų žaislų, medžiagos skaičių, kaladėlių, figūrėlių tvarkymas ir t.t.) ir po kažkurio laiko jau galės tai daryti savarankiškai. Dar vėliau šiuos įgūdžius sėkmingai pritaikys mokyklinėse užduotyse ir projektinėse veiklose. Kai vaikas mato didelės apimties darbus, dažniausiai jis išsigąsta, nes netiki, kad įmanoma jį atlikti. Aktyvuojasi vengimo strategija. Struktūravimas moko, kad „didelį dramblį galima suvalgyti mažais kąsniukais“, o užduotį – išsidėliojant etapais ir žingsnis po žingsnio įveikiant kiekvieną iš jų. Puiku, jei iki mokyklos vaikas bus prikaupęs sėkmingų patirčių kaip dalimis galima įveikti didelius darbus;

7. Trijų žingsnių taisyklė. Ją vis dar dar išlaikyčiau. Ji labai gerai gydo nuo „negirdėjimo“ ir leidžia mums išlaikyti savo autoritetą. Tuo pačiu reikalauja nuoseklumo ir sistemingumo – susitarimų bei iš anksto aptartų pasekmių, kurias galima būtų taikyti trečiame – veiksmo – žingsnyje. O tai yra autoritetingos ir demokratinės tėvystės pagrindas;

8. Ryšio su vaiku palaikymas per bendro laiko ritualus. Kai vaikas iškeliauja į darželį, mokyklą, automatiškai praleidžiame daug mažiau laiko su vaiku. Bendro laiko ritualo turėjimas tenkina patį svarbiausią bazinį vaiko poreikį – būti ryšyje, priklausyti šeimai. Tai geriausia prevencija bet kokiam vaiko dėmesio siekimui netinkamu būdu. Į dienotvarkę įtraukite 20-30 minučių per dieną ritualą, kuris būtų jūsų išskirtinis laikas su vaiku. Susikurkite savo tradicijas, nusimatykite veiklas, kurios jums teiks malonumą. Ar tai būtų arbatos gėrimas ir paplepėjimas, ar vakarinis pasivaikščiojimas, ar stalo žaidimų laikas. Vaikui svarbiausia ne ką veiksite, o daryti tai kartu. Jūsų pasitenkinimas iš veiklos vaiko bus suprastas, kad jums gera leisti laiką su juo;

9. Nepastiprinkite vaiko netinkamų dėmesio pritraukimo strategijų. Ar tai būtų per įkyrų dėmesio siekimą, ar per negirdėjimą (iš jūsų pusės – kartojimą dalykų po 10 kartų). Netgi tas žavingas penkiamečių „o kodėl?“ labai dažnai užsifiksuoja kaip strategija, garantuojanti tėvų dėmesį. Tėvai gali būti labai užsiėmę ir nekreipti dėmesio į vaiką, bet jei vaikas paklaus kažko iš pažintinių dalykų (pvz., „kur dingsta saulė naktį?“), tėvai dažniausiai viską meta ir labai išsamiai atsako vaikui. Nes kalba eina apie vaiko ugdymą, edukaciją ir čia šventas dalykas. O vaikui šiame amžiuje ne tiek svarbu, ką veikti, svarbiausia – kartu su tėvais. Ir jūsų dėmesiui patraukti vaikas naudos visas strategijas. Tad stenkitės pajusti, koks tikrasis vaiko poreikis slypi po „kodėl?“ klausimais. Neužfiksuokite tokiu būdu dėmesio siekimo ne visai tinkamu būdu. Prevencija tam – jūsų bendro laiko su vaiku kasdienis ritualas;

10. Emocinio intelekto ir socialinių kompetencijų ugdymas. Šiame amžiuje galima ir reikia mokytis empatijos. Ne tik atspindėti vaiko emocijas, bet ir padėti suprasti, kaip jaučiasi kitas. Kognityvinės schemos vis dar ribotos (kalbu apie ikimokyklinuką), tačiau „įsėdus“ į kito batus, vaikas jau gali geriau suprasti kito žmogaus jausmus. Bet tik per asmeninį patyrimą. Geriausiai vaikai mokosi per vaidmenų žaidimus. Kai, pavyzdžiui, auklėtoja jums papasakos, kad jūsų vaikas skriaudė kitą vaiką ar į provokaciją atsakė veiksmu, vietoje „moralo“ rinkitės dramatizaciją. Pasitelkę į pagalbą lėlytes ar žvėrių figūrėles sužaiskite adaptuotą scenarijų, panašų į vaiko patyrimą. Klauskite vaiko: „Kaip manai, kaip šioje situacijoje turėjo pasijausti zuikutis?“; „Ką tu patartum zuikučiui daryti, jei jį meškiukas erzino?“. Kiek pakeiskite scenarijų, kad vaikas iki galo nesuprastų, kad čia apie jį.

Apibendrinant, šiame amžiaus tarpsnyje mes skatiname vaikų savarankiškumą, įsitraukimą į problemų sprendimą, iniciatyvos parodymą, praktikuojame demokratiją ir mokome svarbių įgūdžių (socialinių, dartbinių). Ir kuriame ryšį su vaiku. Bet to – nė iš vietos.

O čia skaitykite kaip dar labiau turi kisti tėvystės stilius, kai vaikas žengia į prie-paauglystę ir paauglystę >>>>>>

Sėkmės, jums viskas pavyks!