Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili

Tęsiu straipsnių apie kintantį tėvystės stilių seriją. Primenu, kad bendras principas yra toks: su kiekvienais vaiko metais turi daugėti demokratijos, laisvės ir atsakomybių, bet ne atvirkščiai. Esame teisingi ir savo tautą mylintys valdovai (autokratiniai lyderiai) su vaiku iki 4 metų. Pradedame praktikuoti ribotą demokratiją su vaikais nuo 4 iki 8 metų, suvokdami, kad iki pilno savarankiškumo ir atsakomybės dar reikia suformuoti tam tikrus labai svarbius gyvenimiškus įgūdžius. Ir praktikuojame kolegialią demokratiją, kai vaikas atkeliauja į paauglystę. Bet prieš tai pakalbėkime, kokius svarbiausius uždavinius sprendžia vaikas prie-paauglystėje ir paauglystėje, kad būtų aiškiau, kodėl čia taip svarbu tas demokratėjimas.

Kokie svarbiausi prie-paauglio ir paauglio raidos uždaviniai ir kaip tai įtakoja tėvystės stilių

Vienas iš pagrindinių pre-paauglystės ir paauglystės uždavinių – formuoti atskirą savo kaip suaugusio žmogaus identitetą. Paaugliui reikia sau atsakyti į daug klausimų, liečiančių asmeninį tapatumą: „O kokią muziką mėgstu aš?“; „Koks gyvenimo būdas man patinka?“; „Ką norėsiu veikti su savo gyvenimu?“; „Koks mano seksualumas ir/ar lytis?“ (deja, tai nėra savaime suprantamas klausimas 21 amžiuje). Kaip nebūtų skaudu, panašiai kaip ir su 3 metų amžiaus krize, paauglys per negatyvumą, kritiškumą tėvų atžvilgiu gali lengviau atsiskirti nuo tėvų ir spręsti asmeninio identiteto klausimus. Jam reikia viską, kas tėvų buvo įdiegta iki to amžiaus išmesti „į šiukšlių dėžę“, kad vėliau po vieną dalyką galėtų iš jos traukti ir sau matuotis, atsakant į klausimą: „Čia mano ar ne mano?“

Jei jis to nedarytų – formuotų asmeninį identitetą tėvų identiteto pagrindu. Ar tai suteiktų jam laimės? Nebent ribotą laiką. Bet paprastai tokiu atveju laukia labai sunkios egzistencinės prasmės duobės ir vidurio amžiaus krizė su pavėluota „savojo aš“ paieška bei nuolatiniu vidinio nepasitenkinimo jausmu.

Svarbiausias dalykas pre-paaugliui ar paaugliui, formuojant identitetą – duoti pačiam rinktis ir patirti natūralias pasekmes. Kitaip paauglys nesimoko, neišmoksta prisiimti sau atsakomybės už savo gyvenimą.

Tėvystės stiliaus transformacija iš trenerio į koučerį prie-paauglystėje ir paauglystėje

Viena iš priežasčių, kodėl paauglystė yra krizinis laikotarpis yra ta, kad paauglį kamuoja prieštaringi poreikiai: poreikis atsiskirti nuo tėvų bei poreikis išlaikyti bendrumą/ryšį su tėvais. Jis tarsi viena koja vaikystės pasaulyje, kita – suaugusiųjų. Tas glumina ne tik vaiką, bet ir jo tėvus.

Kai jam patogu, paauglys reikalauja, kad į jį žiūrėtų kaip į suaugusį: leistų pačiam spręsti, kada eiti miegoti, eiti į vakarėlius su kuo nori ir grįžti, kada nori. Bet tuo pat metu jam labai patogu, kai jo rūbus kažkas išskalbia, išlygina, padaro valgyti, apmoka išlaidas ir dar papildomai duoda pinigų.

Tas tikrai trikdo tėvus. Bet iš visų vaiko augimo krizių išeiname žiūrėdami į vaiką truputį tarsi į labiau suaugusį ir galintį nei jis šiuo metu yra. Taip užauginame jam sparnus. Mano svarbiausi patarimai šiame amžiaus tarpsnyje:

1. Jūs pilnai tampate koučeriais. Pagrindinis jūsų klausimas, kurį užduodate paaugliui – “Kaip manai, kur čia problema?” ir “Kaip planuoji ją spręsti?”. Jūsų darbas ne vadovauti, siūlyti sprendimus ar dalinti patarimus (nebent jų vaikas prašytų), o užduoti protingus klausimus, kurie verstų mąstyti paauglį ir ieškoti atsakymų;

2. Tikėjimas paaugliu, tampantis išsipildančia pranašyste. Žinote, kad kuo tikėsi, tas ir išsipildys. Jūsų vaikas turi nuolat girdėti, kad jis yra protingas, galintis susitvarkyti su savo gyvenimo iššūkiais ir kad jūs tikite/pasitikite juo (net jei yra ne visai taip). Ir nepamirškite patikinti, kad jūs esate šalia ir jis visada gali ateiti pas jus, kai jam reikės jūsų pagalbos;

3. Leidimas priimti sprendimus ir patirti natūralias pasekmes. Ką galėjote sudėti į savo vaiką, tą sudėjote iki 9, geriausiu atveju – iki 11 metų. Kokius suformavote įgūdžius (higienos, darbo, saviorganizacijos), iš to vaikas ir „važiuos“ per paauglystę. Nuo 11 metų vaikas mokosi tik iš gyvenimo ir natūralių pasekmių. Bandymas išlaikyti kontrolę veda į vaiko regresą (stabdo jo tapatumo, atsakomybės, savarankiškumo ir identiteto formavimąsi) bei kenkia jūsų santykiui. Net jei vaikas „nusimokė“, tikėkite, kad kaip „nusimokė“, taip ir „atsimokys“. Ypač, jei sudėjote gerus pagrindus pradinėse klasėse bei saviroganizacijos įgūdžius. Prisiminkite klausimą: „Kaip manai, kur yra to problema?“ bei „Kaip planuoji ją spręsti?“. Taip pat „Ar reikia kokios pagalbos iš manęs?“;

4. Tarimasis bei bendras sprendimų priėmimas. Sprendimus ir pasekmes turi pasiūlyti pats paauglys. Susitarimai iš esmės turi liesti paauglio fizinę ir psichinę sveikatą. Pavyzdžiui, jūs turite žinoti, kur jis yra bei turėti bent keleto draugų kontaktus, jei išleidžiate jį į vakarėlį (kalbu jau apie vėlyvesnio amžiaus paauglystę). Sutarkite kaip jis grįš ir kada grįš. Patikinkite, kad jis gali bet kada skambinti, jei situacija bent kiek atrodys pavojinga. Aptarkite svarbiausius saugumo klausimus: “Kaip elgtis, jei vakarėlyje naudojamos narkotinės medžiagos ir alkoholis?”; “Kaip reaguoti, jei draugas/draugė siūlys intymius santykius, o tu tam nepasiruošęs?” Ir bendrai – kaip apsaugoti save;

5. Jokių moralų ir priekaištų. Kad ir kas benutiktų, jūs norite būti pirmas asmuo į kurį paauglys kreipsis pagalbos. Moralai didina slapukavimą ir mažina norą atvirauti. Jokių: “Ar aš nesakiau?!”. Jei jau leidote pasirinkti, gerbkite pasirinkimą. Paauglys mokysis iš gyvenimo ir natūralių pasekmių. Jei blogai pasirinko – natūrali pasekmė bus pakankama “bausmė”. Kaip ten sako? Gulinčio niekas nemuša;

6. Maksimaliai leiskite būti savarankišku. Tai liečia nuvykimą/parvykimą į mokyklą/iš mokyklos, daiktų susidėjimą rytojui, įsitraukimą į savo tikslų siekimą. Nori naujo telefono? Puiku! Tegu galvoja kaip susitaupyti ir papildomai užsidirbti pinigų. Tik nemokėkite paaugliui už darbus, už kuriuos jums niekas nemoka. Jei mokėsite – tik už tuos, kuriems samdote trečias šalis (pavyzdžiui, automobilio plovimą, langų valymą, žolės pjovimą ir pan.). Taip vaikas ugdysis valią, atkaklumą siekiant tikslų. Kiekviena sėkmė stiprins jausmą, „aš galiu!” ir bus pastiprinimas ateities iššūkiuose;

7. Paauglio kambarį paliekame jo kontrolei. Tegu ten ir gyvatynas. Paaugliui labai svarbu būti kuo mažiau kontroliuojamam, todėl palikite vieną erdvę, kur viskas gali vykti pagal jį. Tačiau šią laisvę mainykite į susitarimą, kad bendrose erdvėse yra bendras švaros standartas, kurio paauglys turi laikytis. Ir kad bendroms erdvėms prižiūrėti visi šeimos nariai turi savo atsakomybes bei pareigas, kurių laikosi;

8. Gerbkite paauglio ribas. Į paauglio kambarį jau negalite įeiti nepasibeldę. Normalu, kad paauglys norės daugiau laiko praleisti su bendraamžiais – priklausymas grupėms yra multikultūrinis visų paauglių požymis ir poreikis. Jiems tiesiog reikia „hang out‘inti“. Tai nėra beprasmis laiko gaišimas. Labai geras dalykas, jei jūsų namai bus atviri jūsų vaiko draugams. Pažinkite su kuo draugauja jūsų vaikas. Tegu „hang‘ina“ jūsų namuose, o ne kažkur tarpuvartėse;

9. Išlikite paauglio gyvenimo dalimi ir domėkitės juo kaip suaugusiu žmogumi. Domėkitės jo interesais, požiūriais, kalbėkitės apie muziką, kurios jis klausosi, knygas, kurias skaito, filmus, kuriuos žiūri. Klauskite, kas patinka ir kodėl. Nekritikuokite. Sakykite: „O, koks įdomus požiūris!”, net jei manote kitaip. Galite pasidalinti savo mintimis, jausmais, patirimis, bet apie save, be paslėpto moralo ar kritikos. Naudodami “Aš kalbą“. Kad atsirastų šalia kita perspektyva, bet ne tam, kad įtikintumėte, kad paauglio požiūris neteisingas.

Ir vienas iš svarbesnių patarimų – išlaikykite ryšį su savo vaiku. Gerbdami paauglio poreikį pabūti su draugais ir atskirai nuo šeimos, nepraraskite bendrumo. Kartu kurkite naujas tradicijas. Pavyzdžiui, sekmadienį vakare žiūrėti kiną. Arba penktadienio vakarą eiti į kiną. Tegu filmus išrenka paauglys. Eikite su savo paaugliu į pasimatymą. Valgykite, šnekučiuokitės apie gyvenimą. Žiūrėkite kaip į draugą, kuris jums yra labai įdomus ir svarbus.

Nepaisant to, koks jūsų paauglys yra didelis, svarbus ir kritiškas jūsų gyvenimo būdui, jūs esate jam labai svarbūs žmonės. Ir suprantu, kad labai sunku persiorientuoti, kai suaugusiajam tie keli metai prabėga kaip viena diena. Čia ką tik keitėsi dantys, čia – jau auga barzda. Nepastrikime vaikystėje, nes tik žiūrėdami į vaiką kaip į atskirą žmogų su savo požiūriu, nuomone, leisdami ją turėti, mokydami mąstyti ir pasidaryti išvadas iš pasekmių, auginsime Žmogų. Žmogų, su kuriuo mums bus labai smagu turėti ryšį visą likusį gyvenimą.

Sėkmės jums!