Kiekvienais metais prieš rugsėjo pirmąją stebiu kaip sukyla tėvų nerimas ar vaikas tikrai yra pasiruošęs mokyklai. Būsimų pirmokų tėvai panikuoja matydami kaip jų būsimas mokyklinukas nebenori mokytis, o mokslo metai dar nė neprasidėjo. Būsimų priešmokyklinukų tėvai pradeda justi pirmus nerimo ženklus, nes jie mato savo vaikišką vaiką ir nesuvokia kaip jis per metus pataps pirmoku.

95% tėvų pasiruošimas pirmai klasei yra kažkas labai sudėtingo. Paprašius tėvų konkrečiai įvardinti, kokios žinios ir įgūdžiai yra svarbiausi būsimam pirmokui, neretai tėvai pasimeta ir negali įvardinti svarbiausių dalykų arba atsakydami susikoncentruoja vien į akademines žinias. Bet ar tikrai pirmos klasės programos išmokimas būnant 5 ar 6 metų yra pasiruošimas mokyklai?

Pakomentuosiu pagrindinius mitus, kuriuos girdžiu iš tėvų.

1 mitas: svarbiausias vaiko pasiruošimas mokyklai yra jo akademinės žinios

Tiesa ar mitas? – Mitas. Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje yra pateikta valstybinė priešmokyklinio ugdymo programa. Pasiskaitykite. Ten labai aiškiai surašyta, ką baigdamas priešmokyklinę klasę turi žinoti ir gebėti vaikas. Akademiniams gebėjimams ten skiriama iki 20% dėmesio.

Svarbiau yra vaiko pasiruošimas mokytis, jo emocinė ir socialinė branda bei darbinės funkcijos: gebėjimas sukaupti ir išlaikyti dėmesį, atmintis, savireguliacija, nepasidavimas po pirmos nesėkmės. Pasiruošimas mokyklai – tai ne pirmos klasės kurso išmokimas būnant 5 ar 6 metų. Tai resursų krepšelio, kuris padės mokytis ir patirti sėkmę mokantis, suformavimas.  

Būsimam pirmokui neretai daug didesnis iššūkis yra sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti 30 minučių nei mokytis raidžių ar skaityti. Laikytis taisyklių ir savireguliuotis: kelti ranką prieš kalbant, nepasiduoti po pirmos nesėkmės. Susitvarkyti po pamokos ir pasiruošti naujai pamokai. Savarankiškai persirengti kūno kultūrai.

Dar pradinukui labai svarbu rasti klasėje draugų ir būti priimtam į vaikų tarpą. Mokėti susidraugauti ir spręsti neišvengiamai santykyje kylančias įtampas, gerbti kitų vaikų ribas.

2 mitas: vaikas mokyklą turi pradėti lankyti jau mokėdamas rašyti, skaityti ir skaičiuoti

Tiesa ar mitas? – Mitas.

Skaitymas. Priešmokyklinėse programose aiškiai parašyta, kad vaikas turėtų pažinoti kai kurias raides, rodyti susidomėjimą skaitymu, norėti bandyti jungti raides. Tačiau pirmos klasės programoje visas ruduo yra skirtas raidžių pažinimui ir mokymui jas jungti. Per kelis mėnesius vaikai išmoksta skaityti. O sukaupti ir išlaikyti dėmesį, laiktis mokytojo nurodymų dažnai išmokti trunka kur kas ilgiau.

Ir jei jau patys mokote skaityti namuose, tik jau nesakykite vaikams raidžių taisyklingai, nes tada jos niekaip nesusijungia. Pvz., iš em-a-em-a nesigauna „mama“. Todėl sakome taip kaip skaitome: m-a-m-a. Analogiškai, nesakome „el“, „em, „en“; sakome „l“, „m“, „n“ ir t.t.

Skaičiavimas. Ne tiek svarbu pats skaičiavimas (jo vaikas gali išmokti kaip eilėraštuko), bet skaičiaus suvokimas. Kad paprašius 5 obuolių, vaikas juos ir atsiskaičiuotų. Todėl skaičiuokite, kiek išsinešėte kreidelių iš namų ir kiek jų parsinešėte. Kiek padėta ant stalo vaisių ir kiek kiekvienam šeimos nariui teks vaisių. Tai turi būti natūralaus gyvenimo dalis, o ne „pritemptos“ pamokos.

Ne mažiau svarbu parengti smegenis mąstymo operacijoms, kad vaikas turėtų pirmuosius rūšiavimo, klasifikavimo įgūdžius. O to mokomės tvarkydami, kasdien. Rūšiuodami žaislus, kaladėles, atrinkdami, kuris daiktas, kuriai daiktų dėžei priklauso.

Rašymas. Jei jau labai jaučiate mokytojo pašaukimą, parodykite vaikui kaip užrašyti spausdintinę raidę, ne rašytinę. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą, persimokyti raidžių rašymo yra sunkiau.

3 mitas: jei vaikas priešmokyklinėje grupėje dar neišmoko skaityti, tai tėvų pareiga išmokyti to vaiką namuose, per vasarą. Pradinių klasių mokytojas to tikisi

Tiesa ar mitas? – Mitas.

Pirmas dalykas, neperspaustas, nepervargęs, fiziškai ir emociškai sveikas vaikas yra smalsus bei žingeidus. Jis pats ateis pas jus paklausti, kokia čia raidė ar kaip perskaityti pirmą žodį. Ir tada viskas vyks labai natūraliai. Pasitikėkite tuo evoliuciniu varikliuku, kuris varo į priekį kiekvieną žmogų ir Žmoniją. Jei vaikas neatėjo, vadinasi, dar ne laikas. Vaikai bręsta skirtingu laiku ne tik lytiškai, bet ir kognityviai, emociškai. Dar nemačiau vaiko su normaliu intelektu ir be specialiųjų poreikių, kuris neišmoktų skaityti ar rašyti. Čia tik laiko klausimas. O kuo labiau spausime vaiką – tuo labiau rizikuojame demotyvuoti.

Antras dalykas – ar mes tikrai turime reikiamas žinias kaip mokyti vaiką? Ar tikrai mokymas mums patiems teikia džiaugsmą? Ar esame tam pašaukti? Juk pradinių klasių mokytojai 4 ar 6 metus nesimoko pradinių klasių lygio matematikos. Jie mokosi metodų kaip „atrakinti“ kiekvieną vaiką, kaip mokyti įtraukiai, įdomiai, kūrybingai. Kaip integruoti dalykus, kad vaikai gautų visuminį pasaulio vaizdą.

Kadangi tėvai labai dažnai iš savo nerimo perspaudžia vaikus su mokymu, aš pasitikrinčiau prieš puldama mokyti. Tam padės kontrolinis klausimas. Paklauskite vaiko: „Ar tu nori, kad aš tave pamokyčiau, parodyčiau kaip tą padaryti?“ Ir jei tik vaikas iškart neatšauna – „Taip, noriu!”, tikrinkitės toliau, sakydami: „Bet tu mokykloje turėsi puikią mokytoją, kuri tave išmokys šių dalykų. Gal ir nelogiška, jei mokyčiau aš“. Jei jūsų vaikas jaučia bent kiek įtampos dėl jūsų pastangų jį išmokyti, pamatysite kaip po šios frazės jam palengvės ir jis atsipalaiduos.

Tai ir palikite tuomet vaiko mokymą pedagogams bei susikoncentruokite kaip namų sąlygomis vystyti darbines funkcijas, kurios yra svarbiausios, kad vaikas patirtų mokymosi sėkmę. Čia aš kalbu apie atsakomybę, pareigos jausmą; savarankiškumą; gebėjimą išgirsti iš pirmo ar bent antro karto; taisyklių ir susitarimų laikymąsi; gebėjimą pabaigti pradėtą darbą iki galo; pagarbą kitam žmogui ir jo riboms. Patikėkite, šiuos įgūdžius mokytojas vertins kur kas labiau.

4 mitas: kuo ankščiau vaikas pradės lankyti mokyklą, tuo geriau

Tiesa ar mitas? – Mitas.

Šešiamečio ir septynmečio branda labai skiriasi. Kuo vyresnis vaikas, tuo lengviau jam sukaupti dėmesį ir išlaikyti jį pamokos metu, nesiblaškant pabaigti užduotį iki galo.

Operatyvinė atmintis skiriasi. Vyresnis vaikas gali prisiminti 4-5 informacijos vienetus, penkiametis – tik 2-3.  

Vyresni vaikai turi geresnę emocinę savireguliaciją. O tai labai svarbu susikaupiant prie užduoties, susidorojant su nusivylimu, kai kažkas nepavyksta iš pirmo karto ar tai būtų projektas, ar draugysčių klausimai, ar mokėjimas išlaukti savo eilės, laikytis taisyklių, kelti ranką prieš klausiant ir daugybė dalykų, kurie labai svarbūs mokykloje.

Akivaizdu, kad septynmečiui bus lengviau mokytis nei šešiamečiui. Sakysite, bet gal sunkiau dirbę šešiamečiai vėliau ir toliau sunkiau dirbs bei pralenks tuos, kurie mokytis pradėjo vėliau? Ne. Tyrimai rodo atvirkštinę tendenciją. Mokyklą pradėję lankyti nuo 7 metų, vaikai geriau mokosi, jų pasiekimai geresni, jie patiria mažiau streso. Jų pranašumas išlieka 2-3 ir ilgiau metų, lyginant su tais, kurie mokyklą pradėjo lankyti 6 metų ar jaunesni. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad vėliau mokyklą pradėję vaikai dažniau siekia aukštesnių išsilavinimo lygių ir aš tai aiškinčiau tuo, kad jiems mokymasis atnešė daugiau džiaugsmo.

Ir atvirkščiai, anksčiau pradėję lankyti mokyklą vaikai paparastai patiria daugiau streso, jiems mokymasis kelia mažiau džiaugsmo, nes jiems dalykai sekasi sunkiau, jie jaučiasi labiau „atsilikę“ prieš vyresnius ir brandesnius savo klasiokus.

Ir dar. Aš visada juokauju, kad prabaigus metais ankščiau mokyklą, universitetą, mes nuimame vienus metus nuo vaikystės ir pridedame prie vaiko darbo stažo, nes į pensiją niekas ankščiau neišleidžia. Ar tikrai norime trumpinti vaikystę?

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili