Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili

Dažnai tėvai nustemba, kad tėvystės stilius turi kisti su vaiko amžiumi. Pastebiu, kad praktikoje tėvai su dvimečiu-trimečiu „psichologizuoja“ tarsi jis būtų paauglys, užkrauna nereikalingais pasirinkimais. Arba atvirkščiai, struktūruoja ir kontroliuoja paauglį, kas iššaukia maištą ir kenkia santykiams.

Tad pakalbėkime kaip turi kisti tėvystės stilius, keičiantis vaiko brandai ir kognityvinėms galimybėms. Neišsiplečiant, paimsiu 3 amžiaus tarpsnius – nuo gimimo iki maždaug 3,5-4 metų; nuo 4 iki 8 metų ir nuo 9 metų iki paauglystės pabaigos.

Bendras principas

Svarbiausias dalykas, ką reikėtų žinoti šiuo klausimu – demokratijos, laisvės ir atsakomybės turi didėti su kiekvienais vaiko metais ir augančiomis vaiko galimybėmis. Bet ne atvirkščiai.

Čia galima rasti panašumų su modernia organizacijų vadyba, kur lygiai taip pat sakoma, kad nėra vieno idealaus vadovavimo organizacijai stiliaus. Jis turi kisti nuo organizacijos ir žmonių joje brandos. Nauja organizacija ar nepatyrę darbuotojai reikalauja aiškios struktūros ir stiprios lyderystės. Augant, vystantis organizacijai didėja ir žmonių galimybės prisiimti daugiau atsakomybės, vadovavimo stilius demokratėja, daugėja delegavimo. Ir visiškai brandžioje organizacijoje idealus vadovas yra tas, kuris netrukdo specialistams dirbti: palaiko ir vis paklausia ar reikia kokios pagalbos.

Labai panašiai ir su tėvyste. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jam tinka autokratija, kur tėvai yra stiprūs lyderiai, žinantys, kas yra geriausia vaikui. Vaikui paaugus, jau daugėja demokratijos apraiškų, vaikas vis labiau įtraukiamas į sprendimus. Mokosi prisiimti atsakomybę. Kai tuo tarpu su paaugliu nepavyks be demokratijos, delegavimo, galimybės rinktis ir mokytis jau iš natūralių pasekmių. Kitaip laužysite paauglį (stabdysite jo identiteto formavimąsi) ar prarasite su juo ryšį. Šiame straipsnyje apžvelgsiu tėvystės stilių nuo gimimo iki 3,5-4 metų.

Svarbiausi tėvystės principai šiame amžiaus tarpsnyje

Tėvai šiame tarpsnyje turi būti tokie mylintys ir teisingi valdovai, žinantys, ko reikia „jų tautai“, t.y., vaikui. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti despotiškai, bet pagalvokite patys – vaiko kognityvinės funkcijos dar tik vystosi, suvokimas labai schematiškas. Pasaulis tiek naujas, kad jis tiki viskuo: kad už kampo pasirodys vienaragis ar atskris ragana ant šluotos. Šiame pasaulyje jam reikia aiškumo, struktūros ir tai kuria saugumo jausmą. Kaip kūdikis mamos pilvelyje delniukais įsirėmęs į pilvo sieneles jaučiasi saugiai erdvėje, kurią turi, taip jau gimusiam kūdikiui reikia aiškių ribų ir taisyklių,- tai duoda orientavimosi šiame dideliame pasaulyje jausmą. Kuria saugumą.

Labai dažnai tėvai daug psichologizuoja ir intelektualizuoja su 2-3 metų vaiku. Pavyzdžiui, 20 min. aiškina, kodėl svarbu žiemą užsimauti pirštines einant į lauką. Jei vaikas po 20 min. jas leido užmauti, patikėkite, tikrai ne dėl to, kad suprato, kam to reikia. Tiek sudėtingai jis dar nemąsto. Neprieštaravo, nes, tikėtina, „pasimaitino“ jūsų dėmesiu ir tada negaila ir tas pirštines užsimauti. Kas su tuo blogai – vaikui fiksuojasi „pasimaitinimo“ dėmesiu strategija per netinkamą elgesį ir tada jau kiekvieną užduotį jis padaro tik po „pasimaitinimo“.

Lygiai taip pat trejų metų krizės kamuojamam vaikui nereikia užkrauti savo emocijų, kai jus skaudina jo atžagarus elgesys ir priešgyniavimas. Vaikui negatyvizmo reikia jo atsiskyrimui nuo mamos ir savojo „aš“ formavimuisi, kas yra šio tarpsnio pagrindiniai raidos uždaviniai. Vaiko darbas priešgyniauti, jūsų – atlaikyti jo emocijas ir jam neužkrauti atsakomybės už savąsias. Todėl su emocijomis maksimaliai ką darome – tai atspindime vaikui jo emocijas (taip po truputį vystome jo emocinį raštingumą), o su savosiomios tvarkomės patys. Ir jokių: „Mamytei skauda širdį, kai tu taip elgiesi“. Nes taip stabdote vaiko identiteto formavimąsi.

Taigi, apibendrintai, kas tinka ir veikia tokio amžiaus vaikui:

1. Nustatyti aiškias taisykles ir ribas. Man patinka budistinis principas: galima ir gerai, kas nekenkia pačiam vaikui, gyvajai aplinkai ir nėra daiktų gadinimas. Į beprasmį lapų skabymą ir mėtymą aš reaguočiau sakydama „Rankos glosto“ ir su trečiu pasakymu atitraukdama vaiką nuo krūmo.
2. Duoti rinktis iš dviejų alternatyvų, ne 5 ar 10. Pavyzdžiui, parduotuvėje siūlyti vaikui rinktis iš dviejų jo mėgstamiausių ledų rūšių: „Kokius renkiesi: braškinius ar vanilinius?“ vietoje privedimo prie vitrinos ir leidimo rinktis iš 30 rūšių. Nes nuo tokio didelio pasirinkimo dvimetį gali ištikti isterija ir dažniausiai ištinka. Vaikas dar negali prisiimti tiek daug atsakomybės už save, jam reikia padėti. Lygiai taip pat, jei jau ištiko ta isterija, duodame du pasirinkimus: ar tu pats eisi, ar tave išnešti? Ir jei vaikas nepasirenka, paimti jį ir ramiai išsinešti;
3. Trijų žingsnių taisyklė. Taikant ją vaikai išmoksta mus girdėti iš 2 ar bent 3 karto, mūsų žodis įgauna svorį. Pirmą kartą paprašome vaiko ar primename taisyklę; antrą kartą – pakartojame ir jau primename, kas bus, jei vaikas pasirinks netinkamai (kitaip sakant – duodame pasirinkimą: „ar pats eisi, ar išnešti?“). Trečią kartą – veikiame, taikant pasekmę. Ir laikomės savo žodžio. Bei negąsdiname vaiko tuo, ko nepadarysime (pvz., nepaliksime vaiko parduotuvėje, gatvėje ar neatiduosime
   „tetai“). Nepasispęskite sau spąstų. Jūsų autoritetui labai pakenks, jei vaikas supras, kad jūs tik grasinate, bet nesilaikote savo žodžio.
4. Nepervertinti vaiko kognityvinių galimybių. Neprasminga vaiką užkrauti sudėtinga informacija, abstrakčiais dalykais (pvz., apie bakterijas, kosmoso dėsnius), t.y., pernelyg anksti intelektualizuoti. Schemos šiame amžiuje labai paprastos. Pvz., su kastuvu kažkam trenkiu, girdžiu garsą. Įdomu, kartoju. Nereikia vaikui aiškinti, kad kitam skauda (na neįmanoma vaikui šiame amžiuje suprasti kaip jaučiasi kitas). Jam tiesiog užtenka žinoti, kad rankos glosto ar kad mes nesimušame. Aiškiai ir tvirtai.
5. Nebijoti vaiko ašarų (atlaikyti jo emocijas patiems neįpuolant į „nuosėdas“). Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau jam suprasti savo savijautą, įsisąmoninti ar įvardinti emocijas, poreikius. Turint stiprius tėvus, žinančius, kas vaikui geriausia, vaikui ne kartą teks patirti, kad dalykai vyksta ne pagal jį. Tai kels pyktį. Jis verks, šauks visa gerkle (emocijos šiame amžiuje reiškiamos audringai). O kas jam belieka? Žinokite, jei pasaulis suktųsi pagal trimetį, jis tikrai neatlaikytų tokio svorio ir atsakomybės. Ką darome? Reaguojame ramiai, jokiu būdu neparodome, kad tai mus išmuša iš pusiausvyros (nes protestuoja tokio amžiaus vaikai iš visų jėgų ar plaučių). Ir priimame vaiko emocijas, jas atspindėdami: „Matau, kad stipriai supykai ar nusiminei. Aš irgi pykstu, kai dalykai vyksta ne pagal mane“. Bet priimdami vaiko emociją ir jai empatizuodami jokiu būdu nekeičiame sprendimo ir atlaikome ribas.
6. Nuoseklumas. Visi aukščiau išvardinti punktai veiks tik tuo atveju, jei juos taikysite nuosekliai. Reaguosite iškart ir kiekvieną kartą į netinkamą vaiko elgesį: ar esate svečiuose, ar parduotuvėje, ar pavargę, ar geros nuotaikos. Vaikai šiame amžiuje kartoja ir fiksuoja elgesį, kuris jam apsimoka ir nekartoja, kuris neapsimoka. Labai primityviai, paprastai. Moralės išsivystymo lygis labai bihevioristinis, tiksliau, jos nėra. Todėl labai kantriai formuojame norimą elgesį.

Apibendrinant, šiame amžiaus tarpsnyje esame lyderiai, žinome geriausiai ir neužkrauname vaikui savo nepasitikėjimo savimi kaip ką tik iškeptais tėvais. Ir, aišku, mylime vaiką besąlygiškai. Beje, meilė ir ribos neprieštarauja, o gražiai papildo viena kitą.

Sėkmės!