Mažos širdelės – DIDELI JAUSMAI
Padėkime jiems SUPRASTI (kaip ugdyti emocinį raštingumą kiekviename amžiaus tarpsnyje)
Ką svarbu žinoti apie emocijas – mes visi jaučiame tas pačias emocijas. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo, socialinio statuso, rasės ar tautybės. Emocijos yra tas brangakmenis, kuris visiems duotas tyras ir švarus ir mažai kinta su mūsų amžiumi ar patirtimi. Vaikui skauda taip pat kaip suaugusiam. Mes visi pykstame, liūdime. Mus kartas nuo karto aplanko nerimas.
Kam reikalingos emocijos net ir pačios stipriausios?
Emocijos mums duotos ne šiaip sau. Jų funkcija – signalinė. Tai pats tikriausias informacijos šaltinis, pranešantis mums apie mūsų poreikius: ar jie patenkinti, ar ne. O patenkinti poreikiai – tai yra laimės sąlyga. Mes visi siekiame būti laimingi.
Pavyzdžiui, susierzinimas mums kyla, kai kažkas mūsų negirdi, ignoruoja, pažeidžia mūsų fizines ribas (ima mūsų daiktą neatsiklausęs). Pasipiktinimas kyla išnaudojimo, neteisybės, pažeminimo situacijose. Apmaudas – kai išduodamas pasitikėjimas. Visos šios emocijos priklauso pykčio emocijų šeimai, kuri stereotipiškai vis dar vertinama kaip negatyvi emocija. Bet vienas iš pavojingesnių dalykų yra būti užslopinus galimybę jausti ir atpažinti pyktį. Tada mes nebegalime suprasti, kada yra pažeidžiamos mūsų ribos. Dar blogiau – neturime energijos resurso spręsti situacijų: atstatyti neteisybę, atstovauti savo interesus, užsidėti ribas.
Taigi, emocijos yra gėris, pagrindinis mūsų kaip tėvų uždavinys yra išmokyti vaikus jas atpažinti, įvardinti ir pasirinkti tinkamus reagavimo būdus. Tai yra svarbi emocinio raštingumo ar emocinio intelekto dalis. Kam to reikia? Nes emocinis intelektas (taip sako solidūs tyrimai) lemia 95% žmogaus sėkmės, atitinkamai, ir pasitenkinimo gyvenime.
Kaip ugdyti vaiko emocinį raštingumą, atsižvelgiant į jo amžiaus galimybes?
Nuo gimimo iki 2 metų. Šiame laiko tarpsnyje svarbiausias kūdikio uždavinys – formuoti saugų prieraišumą. Vaiko sveiką emocinį vystymąsi užtikrina suaugę žmonės (tėvai ar kiti prisirišimo objektai), kurie reaguoja ir atliepia vaiko fizinius ir emocinius poreikius. Tame tarpe ir kuria šiltą emocinį kontaktą su vaiku: kalbina, gūguoja, čiūčiuoja, myluoja. Kūdikis mokosi ne tik kalbos, bet ir socialinių įgūdžių kontakte, per santykį.
Nuo pat mažumės įgarsinkite ir atspindėkite vaikui jo emocijas. Pavyzdžiui, kūdikis verkia, nes yra alkanas, jūs galite į jo verksmą sureaguoti: “Suprantu, kad labai nekantru ir pikta, kai reikia truputį palaukti”. Kūdikis susapnavo baisų sapną ir prabudo verkdamas, įgarsinkite jo emociją sakydami: “Mažuli, matau kaip išsigandai . Aš esu šalia, tave saugau ir dabar tau nieko blogo negali atsitikti”.
Per daugelį metų darbo su vaikais supratau vieną dalyką. Tam tikrus dalykus mes “įrašome” į kietąjį diską ir jie aktyvuojasi tada, kai ateina laikas. Taip vaikai, kurie pradėjo lankyti darželį dar nemokėdami kalbos, po metų prisimena ir dainuoja praeito rudens šventės daineles, kurių tada nedainavo, nes dar nekalbėjo.
2-4 metai. Pagrindinis vaiko emocinio raštingumo ugdymas vyksta per vaiko emocijų atspindėjimą. Taip pat jūsų pavyzdį, įvardinant ne tik vaiko, bet ir savo emocijas. Ir būtinai naudojant “Aš kalbą“: „Aš pykstu“ (ne „Tu mane supykdei“), „aš nerimauju“, „man liūdna“ (ne „Tu mane nuliūdinai, nuvylei“). Tai turi būti natūrali jūsų kasdienio komunikavimo dalis.
Dar labai svarbu priimti vaiko emocijas. Neslopinti jų ar neatsiliepti paniekinančiai apie kai kurias iš jų (“Ko čia išsigandai, vyrai nebijo!” ar “Baik žliumbti”). Nes taip jūs siunčiate vaikui žinutę, kad tam tikras emocijas jausti yra blogai, gėda. O slopinamos emocijos ilgainiui tampa vis sunkiau girdimos bei pajaučiamos. Kaip jau rašiau, emocijų funkcija – signalinė. Jos mums praneša svarbią informaciją apie mūsų poreikius. Tai vienas svarbiausių informacijos šaltinių, reikalingų mūsų gebėjimui susisiekti su mūsų poreikiais. Todėl visos emocijos yra reikalingos. Visos jos turi savo funkciją.
Vaikas šaukia, pyksta? Reaguojame atspindėdami vaiko emociją: “Matau kaip stipriai tu supykai, kad jau turime eiti namo iš žaidimų aikštelės. Aš irgi supykstu, kai dalykai vyksta ne pagal mane”.
Pats svarbiausias dalykas – neperkelti vaikui atsakomybės už savo emocijas ir neapeliuoti į vaiko gėdos, kaltės jausmą. Ypač tuo sunkiuoju 3 metų laikotarpiu, kai vaiko “Aš formavimuisi” bei atsiskyrimui nuo mamos reikalinga priešgyniauti, nesutikti ir pykti, tada, kai dalykai vyksta ne pagal jį. Bet koks sakymas: “Mamytei dabar skauda širdelę, kai tu taip negražiai elgiesi” stabdo vaiko priešgyniavimą, o tuo pačiu ir jo atskiro “Aš”, jo identiteto formavimąsi. Nes tik nesutikdamas su pasauliu vaikas gali išgyventi savo atskirą “Aš”.
Mokome vaiką komunikuoti situacijose, kai kažkas pažeidžia vaiko fizines ar emocines ribas. Mokome sakyti „Stop, man tai nepatinka“, kai tik vaikas pradeda kalbėti. Ir naudojame šią frazę santykyje su vaiku nuo pat mažumės.
Nuo mažumės labai svarbu vystyti vaiko santykį su kūnu ir kūno pajautą. Skatinti įsiklausyti į kūną ir jo siunčiamus signalus: ar tai būtų šilumos, šalčio pojūtis, ar nuovargis, ar alkis, ar tualeto reikalai. Per kūno pojūčius mums ateina informacija apie mūsų poreikius. Gebėjimas jausti savo kūną yra labai svarbi emocinio raštingumo dalis.
5 – 8 metai. Viskas galioja taip pat, bet čia jau mokome vaiką atpažinti kitų emocijas. Pavyzdžiui, skaitant knygeles ar žiūrint filmus, klausiame kaip t.t. situacijoje turėjo jaustis vienas ar kitas veikėjas. Kol vaikai neturi išvystę abstraktaus mąstymo, jiems labai sunku suprasti kitų jausmus ir poziciją tol, kol jie nepabūna “svetimuose batuose”. Todėl pagrindinis vaikų empatiją, gebėjimą suprasti kitų emocijas vystantis metodas yra vaidmenų žaidimai ir galimybė pabūti įvairiose rolėse.
Alternatyva vietoje “moralų”. Kiek pakeitę situacijos siužetą, įvedę kitus veikėjus (kad vaikas neatpažintų tiesiogiai savęs), suvaidinkite su lėlytėmis ar gyvūnėliais panašią situaciją. Kaip ir minėjau, vaiko abstraktus mąstymas (o tuo pačiu ir gebėjimas įsivaizduoti situaciją iš kito žmogaus perspektyvos) dar tik vystosi. Todėl vaikas geriausiai dalykus supranta pabuvęs “skirtinguose batuose”. Tegu vaikas pabūna “nuskriaustojo” rolėje. Po to būtinai aptarkite kaip vaikas jautėsi toje rolėje, kokios emocijos ir mintys kilo? Kaip kitaip galima buvo pasielgti toje situacijoje, kad niekas neliktų nuskriaustas?
Aukščiausia šeimos emocinio bendravimo kultūra – empatinis bendravimas. Tai yra geriausia iki šiol sukurta metodika/veikiantis įrankis kaip komunikuoti įtampos situacijose. Daugiau apie tai galite pasiskaityti M. Rosenbergo knygose. Youtube platformoje irgi rasite informacijos apie tai.
Pasidarykite su vaiku emocijų žodyną. Tai gali būti net kelis mėnesius trunkantis projektas, kuomet tam tikrą laikotarpį kartu su vaiku “studijuosite” tam tikrą emociją. Aptarkite, kokiose situacijose ši emocija kyla. Sugalvokite pavyzdžių. Gal rasite iliustruojančią istoriją ar filmą? Pasikeisdami rolėmis, galite suvaidinti tam tikras situacijas ir aptarti, kokie jausmai, kūno pojūčiai kilo toje situacijoje, jaučiant tam tikrą emociją. Padiskutuokite kaip žmonės turėtų reaguoti jausdami šią emociją ar būdami kontakte su žmogumi, kuris ją jaučia.
Galiausiai, pasidarykite tos emocijos kortelę su emocijos piešiniu ar nuotrauką, kur atspindėsite šią emociją.
Žinau, kad šie patarimai yra aukščiausias pilotažas, bet gal pamatysite sau smagią ir labai naudingą bendros veiklos galimybę? Du zuikiai viename: ir ryšio su vaiku kūrimas, gilinimas, ir emocinio raštingumo ugdymas.
Pasktinis mano patarimas – pradėkite nuo vieno dalyko. Įveskite vieną pokytį vienu metu ir paverskite tai įgūdžiu. Dideli darbai padaromi mažais žingsneliais. Svarbiausia – pastovumas.
Manau, šioje kelionėje kartu su vaiku augsite ir jūs patys! To labai linkiu.