Pamenu savo kaip mamos nerimą pirmomis savaitėmis. Nors, atrodo, viską žinojau atmintinai, auklėtojomis pasitikėjau 100%, bet ta išdavikiška emocija ir visai nelogiška mintis „O gal gi mano vaiką ten kas skriaudžia darželyje?“ graužė kaip kirminas.

Taigi, pasidalinsiu trumpai, ko reikėtų tikėtis iš adaptacijos: kokias fazes ji pereina bei kiek kiekviena trunka, kad geriau suprastumėte vaiko būsenas ir priimtumėte jas su mažiau nerimo.

Adaptacijos darželyje etapai

Nemažai tėvų klaidingai įsivaizduoja, kad adaptacija trunka kelias dienas, na savaitę. Antrą-trečią savaitę bęsitęsiantys skausmingi rytiniai atisveikinimai veda tėvus į paniką. Jie pradeda ieškoti, kas čia negerai: „Gal vaiką skriaudžia?“; „Gal pedagogai blogi?“; „Gal darželis blogas?“; „Gal mano vaikui netinka darželis apskritai?“.

Kuo nesaugiau jaučiasi tėvai, tuo nesaugiau jaučiasi vaikas.

Taigi, kokius etapus vaikas praeina ir ko tikėtis kiekviename iš jų?

Pirmas adaptacijos etapas – medaus dienos

Pirmomis dienomis vaikas į grupę ateina lydimas mamos ar tėčio. Saugiai jausdamasis tėčio/mamos kompanijoje, vaikas smalsiai tiria grupės aplinką. Priima viską kaip smagų nuotykį ir visiškai neįsisąmonina, kad štai tuoj jo gyvenimas pasikeis visiems laikams.

Kiek šis etapas trunka? Trumpai. Kelias dienas, iki kol vaikas paliekamas vienas arba pietų miego.

Antras adaptacijos etapas – kovos stadija

Vieną dieną durys užsidaro ir vaikas yra paliekamas vienas. Tada prasideda pirmosios ašaros ir pirmasis nerimas. Kai vaikas galiausiai suvokia, kad jo gyvenimas pasikeitė ir darželis ne trumpalaikė pramoga, jis pereina į kovos stadiją. Vaikui tai gyvybės-mirties klausimas. Jis visomis jėgomis kovoja, kad palaužtų suaugusiuosius (tiek tėvus, tiek pedagogus) ir šie grąžintų vaiką į jam įprastą naminę rutiną.

Natūralus susigraudinimas vyksta visose dienos ritmo pereinamosiose dalyse (atsisveikinant iš ryto, einant į lauką, grįžtant iš lauko, prieš pietų miegą, po pietų miego). Bet valingesni vaikai turi jėgų veikti sistemingai visos dienos etu. Jų verkimas kitoks – ne tas graudusis, o toks sistemiškas paūbavimas, primenantis baubimą. Tai nereiškia, kad toks vaikas nestresuoja. Aišku, kad stresuoja, bet daug labiau „kovoja“. Jo tikslas aiškus: „Skambinkite mamai, tėčiui ir sakykite, kad jie tučtuojau paimtų mane iš čia. Namo!”

Atlaikyti tokį vaiką sunku tiek pedagogams, tiek visai grupei.

Gera žinia – tie vaikai, kurie aktyviai išreiškia emocijas, kaip taisyklė, sveikiau praeina adaptacijos laikotarpį ir yra linkę mažiau sirgti. Tie, kurie užspaudę emocijas laiko viduje, nors išoriškai atrodo ne taip blogai ar ne taip dramatiškai, tačiau daugiau serga. Streso energija niekur nedingsta. Jei emocija nepaleidžiama, ji pasireiškia psichosomatiškai. Kaip sako pedagogai, „neišverktos ašaros išpučiamos per snarglį“.

Šiame etape dažniausiai „palūžta“ tėvai. Apie antrą savaitę jie pradeda nerimauti, kodėl vaikas vis dar verkia. Juos pradeda kamuoti blogos nuojautos. Jie pradeda nepasitikėti auklėtojomis, rodyti nesaugumo ženklus vaikui. Daro klaidas.  

Kas atsitinka? Vaikui šioje jam nesaugioje situacijoje pasidaro dar neramiau. Kai taip baisu (kaip minėjau, vaiko pasaulyje tai yra gyvybės-mirties klausimas), vaikui labai svarbu matyti tvirtus ir savo sprendimais pasitikinčius tėvus. Antra vertus, bet koks tėvų „susvyravimas“ (apsisukimas nuo darželio ir grįžimas namo, laisvadienio pasidarymas, atvažiavimas pasiimti vaiko anksčiau, nes jis turbūt labai verkia) vaikui yra žinia, kad šią kovą jis gali laimėti. Ir kovoja jis tuomet su dar didesne energija. Ši vaiką sekinanti stadija užsitęsia.

Kiek šis etapas trunka? 3-4 savaites, jei vaikas nesuserga. O suserga dažnai ne tik dėl to, kad susiduria su grupės imuninių sistemų „puokšte“, bet ir dėl išgyvenamų emocijų, psichosomatiškai. Sugrįžus, lengvesne forma dar kartą pereinama ši stadija.