Vakar sulaukiau klausimo-prašymo pasidalinti plačiau apie ribas. Kam jų reikia ir kaip jas teisingai nustatyti vaikui. Praktikoje dažnai pastebiu, kad tėvams sunku tiek nustatyti ribas, tiek jas atlaikyti. Kartais atrodo, kad tėvai bijo savo vaikų (ar, tiksliau, savo kaltės ir jautimosi blogais tėvais).

Kodėl mums, tėvams, taip sunku nusistatyti ir atlaikyti ribas?

Mano asmeninė teorija, kad “praskydusių ribų epocha” gali būti įtakota mūsų pačių, tėvų, vaikystės traumų. Mus augino sovietinės ir postsovietinės kartos tėvai, kurių auklėjimo stilius buvo itin griežtas ir nekintantis mums net sulaukus paauglystės: “Ne, ir viskas.” – “Bet kodėl?” – “Nes aš taip pasakiau. Taškas”. 

Mes galėjome jaustis neišgirsti, neišklausyti, mūsų poreikiai – neatliepti. Ir davėme sau auksinį pažadą, kad savo vaikų tai jau tikrai taip neauginsime. Ir tuomet neriame į kitą kraštutinumą.

Arba pastebiu, kad dažnai išprusę, jautrūs, psichologiškai apsiskaitę tėvai pernelyg anksti psichologizuoja vaikus. Su trimečiu kalbasi taip kaip kalbėtųsi su paaugliu. Ir tada suprantu, kad kažkur pamesta mintis ir idėja, kad tėvystės stilius turi kisti pagal vaiko amžių ir jo galimybes kiekviename amžiaus tarpsnyje.

Taigi, pasistengsiu kuo aiškiau sudėlioti, kas tos ribos yra, kam jų reikia ir pagal kokius svarbiausius principus jas dėtis.

Kodėl reikalingos ribos?

Daugumai gali kilti klausimas, o kam tų ribų iš viso reikia, jei jau taip sunku su jomis. Atsakymas – vaiko saugumo jausmo užtikrinimui. Kaip kūdikis mamos pilve įsiremdamas rankytėmis jaučia sieneles ir saugiai jaučiasi toje erdvėje, kurią turi sau, taip paaugusiam vaikui ribos ir taisyklės duoda aiškumą naujame ir besikeičiančiame pasaulyje. O tuo pačiu ir saugumą.

Tėvystės stilius (ir ribos) turi kisti priklausomai nuo vaiko amžiaus

Pats svarbiausias dalykas dedant ribas – atsižvelgimas į vaiko amžių. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jam reikia struktūros ir tvirto vadovavimo iš tėvų. Laisvės ir demokratijos daugėja sulig kiekvienais vaiko metais. O kartu su laisve – ir vaiko atsakomybės. Ne atvirkščiai.

Taigi, tėvystės stilius TURI KISTI priklausomai nuo vaiko amžiaus ir galimybių.

Kaip nustatyti ribas 2-3 metų vaikams?

Jei kalbame apie dvimečius ir trimečius – jiems dar per sunku būti atsakingais už pačius save. Jų saugumo jausmui ir ramybei reikia aiškių taisyklų. Pasirinkimo iš dviejų alternatyvų. Apgalvokite, kas yra saugu ir nesaugu vaikui bei nustatykite aiškias taisykles. Gerai ir galima tai, kas nekenkia vaikui, gyvai aplinkai ir daiktams. Dar labai svarbu nenugalinti savo autoriteto bei nebūti tais, kurie vaikui 10 kartų primena taisyklę, bet nieko nedaro, jei jis pasirenka tėvų neišgirsti. Vaiko darbas tikrintis ribas, jūsų – jas atlaikyti. Ir atlaikydami ribas jūs nesate blogi tėvai. Jūs estate žiauriai geri tėvai, atliepiantys tikruosius vaiko poreikius.

Rekomenduoju įsivesti 3 kartų taisyklę. Pvz., jei vaikui be prasmės plėšant augalo lapus jūs sakote “rankos glosto”, tai pasakykite tai tik du kartus. Trečią kartą tiesiog paimkite vaiką už rankos ir sakydami “rankos glosto” nuveskite į šalį. Jei reikia – perkelkite į kitą vietą. Jei vaikas verks ir protestuos – nieko tokio. Jo darbas protestuoti, kai jis kažko negauna. Jūsų darbas – žinoti, kas vaikui gerai, o kas ne. Ir su tuo žinojimu tvirtai atlaikyti ribas bei vaiko emocijas. Jei atspindėsite vaikui jo emocijas –  bus tobula! Pvz., “Matau, kad tu stipriai supykai, kai aš parduotuvėje nenupirkau tau ledinuko. Aš irgi supykstu, kai negaunu, ko noriu“. Tačiau emocijų supratimas ir legalizavimas nereiškia, kad jūs turite pasiimti už jas atsakomybę ar padaryti viską, kad jos nekiltų. Jūs vadovaujate vaikui, nes jam būti atsakingu už patį save yra dar nepakeliama našta.

Mažas vaikas, kuris auga be ribų yra tarsi žmogus aklinai tamsiame kambaryje negalintis susigaudyti nei kur siena, nei kur baldas, nei kur išėjimas. Jam yra nesaugu. 2-3 metų vaikas gyvena jam naujame pasaulyje, kur dar visiškai neaišku kaip dalykai veikia. Taisyklės duoda informaciją, žinojimą, aiškumą ir saugumą.

Pastovumas – svarbiausia sėkmės sąlyga auklėjant vaikus

Kitas svarbus principas kalbant apie taisykles yra pastovumas. Jei vaikas jums kažkada pasakys, kad su jumis neapsimoka ginčytis, nes “Jūs laikotės žodžio” (aš tą kažkada išgirdau iš savo dukros), patikėkite, tai bus didelis komplimentas jums kaip tėvams.  Bet koks susitarimas, kurį įsivedate, prašosi pastovumo ir ribų atlaikymo. Ar jaučiatės pavargę, ar jums gera, ar bloga nuotaika, ar namuose yra svečių, taisyklės turi nesikeisti. Tai duoda pastovumą, aiškumą ir saugumo jausmą. Mažina vaiko poreikį nuolat tikrintis ribas. O jums garantuoja greitesnį įdirbį ir ramybę šeimoje.

Ribų ir taisyklių nustatymas, kai vaikui yra 4-6 metai

Jau su paaugusiu, 4-6 metų, vaiku dėl t.t. taisyklių galima tartis (iki to laiko taisykles nustatote jūs).  Tada svarbu sau įsivardinti, kurios taisyklės yra neginčytinos ir kurias jūs nuleidžiate iš viršaus (kalbu apie taisykles, kurios užtikrina vaiko fizinį saugumą, sveikatą ir gyvybę), o į kurių nustatymą įtraukiate ir vaiką.

Pavyzdžiui, negali būti net kalbos, kad vaikas dviračiu galėtų važiuoti be šalmo ar pereiti gatvę nebūdamas susikibęs su jumis rankomis. Bet ten, kur situacija neliečia vaiko sveikatos ir gyvybės, į susitarimus įtraukite vaiką. Susėskite kartu pasitarti dėl t.t. klausimo. Patikėkite, šeimos pasitarimas vaikui jau skambės kaip paaukštinimas pareigose! Vaikas jausis, kad jis yra pilnavertis šeimos narys, turintis savo balsą. Įvardinkite, dėl ko reikėtų susitarti. Ratu, nepertraukdami vieni kitų, pasakykite savo nuomones. Pateikite pasiūlymus. Balsuokite, raskite sutarimą. Aptarkite pasekmes – tegu pasekmes siūlo vaikas. Ir tada jau būkite tais, kurie lieka nuoseklūs ir atlaiko ribas bei prižiūri, kad susitarimų būtų laikomasi.

Kaip reaguoti, jei įvyksta kažkas, ko nebūsite numatę ir aptarę iš anksto?

Vaikui augant vis labiau atsiras naujų temų, kurių nebūsite numatę. Pvz., pirmą kartą vaikas nueis pas kaimyną nepasakęs, kur eina, užsižais, o jo telefonas bus išsikrovęs. Jokiu būdu nebauskite vaiko, kai jis pirmą kartą kažką padarė, kas yra blogai, bet nebuvo aptarta iš anksto. Labai svarbu, kad vaikui būtų saugu pasisakyti kaip yra žinant, kad jūs nebaudžiate iškart. Ši situacija turi tapti precedentu situacijos aptarimui bei naujiems susitarimams. Taigi, susėdę ramiai aptarkite, kuo šis elgesys yra nepriimtinas, pavojingas, kaip jūs jautėtės toje situacijoje ir kokius sutarimus reikia padaryti, kad situacija nepasikartotų. Nepamirškite susitarti ir kas bus tuomet, jei vaikas pasirinks kartoti netinkamą elgesį. Susitarimas be pasekmių tai kaip žodinė sutartis. Neturinti jokio svorio.

Susitarimai su paaugliu

Vaikui augant taisykles vis labiau keičia susitarimai su numatytomis pasekmėmis. Auginant paauglį, tų taisyklių mažėja išlaikant tik pačias pačiausias. Ką galėjote sudėti į vaiką iki paauglystės, tiek jis bus perėmęs ir iš to susiformavęs vidinę savireguliaciją. Pavyzdžiui, jei iki paauglystės vaikas bus išmokęs susidaryti dienotvarkę ir jos laikytis, idealu! Tada tai taps jo vidinės savireguliacijos dalimi. Arba jei nuo mažumės šeimoje visi laikysitės taisyklės, kad 20:30 val. vakaro visi ekranai keliauja ilsėtis į ekranų „miegamąjį “, sutaupysite labai daug nervų ir jėgų paauglystėje. Nes čia prasideda visi naktinėjimai, nemiegojimai ir nesuskaičiuojamas laikas socialiniuose tinkluose. Todėl būkite išmintingi ir visus namų darbus pasidarykite su priešmokyklinuku ir pradinėse klasėse. Patikėkite, tai labai padės „pravažiuoti‘ paauglystę iš įdirbio ir teisingai suformuotų įpročių. Galimai.

O su paaugliu, palikčiau tik susitarimus, kurie liečia vaiko gyvybę ir sveikatą. Pavyzdžiui, kada reikia grįžti namo; jei vaikas vakaroja su draugais – kad jis visada turi būti pasiekiamas, o jūs turite jo draugų vardus, pavardes ir kontaktus.

Tiek taisyklės, tiek pasekmės turi būti aiškios, suprantamos, idealu – jei pačio paauglio pasiūlytos ir suformuluotos aptarus tam tikrą elgesį ir jame slypinčius pavojus.

Ir kuo mažiau saugočiau vaiką nuo natūralių pasekmių patyrimo bei mokymosi iš jų. Nes paauglystėje vaikai jau mokosi tik iš gyvenimo ir natūralių pasekmių.

Sėkmės, jums viskas pavyks!

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili