Pakalbėkime apie 3 metų krizės (kuri neretai prasideda dvejų “su trupučiu” metų) “žavesius”.

Apie tą nuostabų laiką, kai žiūri į savo angeliuką ir galvoji, kad laumės raganos jį apkeitė pelkių vaiku.Apie charakterio tantras, kritimus ant žemės ir nuolatinį “ne” viskam, ką tik pasiūlote.

Kaip suprasti, kad jau prasidėjo 3 metų krizė?

Pirmas dalykas, kad vadinamoji trejų metų krizė gali prasidėti dvejų “su trupučiu” metų. Ją žymi pasikeitęs vaiko elgesys:

• Vaikas staiga tampa atžagarus ir nesukalbamas. Jis pradeda protestuoti net prieš seniai nusistovėjusias taisykles (pavyzdžiui, einant per gatvę nebenori paduoti jums rankos);
• Vaikas užsispyręs laikosi savo nuomonės vien todėl, kad jaupareiškė ją garsiai. Net jei tai prieštarauja jo įprastiniams pasirinkimams;
• Vaikas gali sakyti priešingai vien todėl, kad jūs kažką siūlote kitko. Aš kartais norėdama, kad dukra dėtųsi rausvą kepuraitę, siūlydavau jai geltoną ir ji pasirinkdavo rausvą.
• Vaikas savivaliaus ir reikalaus būti nepriklausomu net ir situacijose, kurios nėra jo jėgomis.

Greičiausiai jūs pradėsite abejoti savimi ir galvosite, kad kažką labai stipriai darote ne taip.

Jei jau esate šiame etape, noriu nuraminti, kad viskas su jumis yra gerai. Ir su jūsų vaiku gerai. Toks raidos etapas.

Kokia 3 metų krizės prasmė ir kokius vaiko raidos uždavinius ji žymi?

Pagrindinis 3 metų krizės uždavinys – atsiskyrimas nuo mamos ir vaiko identiteto, jo savojo “aš” formavimasis.

Turbūt pastebėjote, kad iki 3 metų krizės vaikas apie save kalba trečiuoju asmeniu (pvz., “Jonukas nori miego”). Daugeliui gali būti netikėta, tačiau tyrimai rodo, kad dauguma vaikų net neatpažįsta savęs nuotraukose iki 20-24 mėnesių amžiaus.

Trejų metų krizės pabaigą žymi “aš” arba pirmo asmens vartojimas (nebe “Jonukas nori valgyti”, o “Aš noriu valgyti”). Tuo pačiu tai reiškia ir vaiko socializacijos pradžią.

Gali kilti klausimas, o kam reikia tų pykčių ir negatyvumo? Kodėl tai yra normalus tokio amžiaus vaiko elgesys?

Matote, kai sutinki su pasauliu, esi susiliejimo būsenoje ir negali išgyventi savo individualaus “aš”. Kai sakai pasauliui “ne”, išgyveni save kaip atskirą asmenybę. O sakyti “ne” lengviau, kai pyksti. Pyktis duoda jėgų keisti pasaulį pagal save Vaikui išgyventi savąjį “AŠ” yra nuostabu. Bet tuo pačiu ir labai baisu. Todėl ir krizė, nes susikerta du priešingomis kryptimis einantys vaiko poreikiai: poreikis atsiskirti nuo mamos (formuoti “aš”) bei saugumo poreikis.

Saugumo poreikio patenkinimui reikia jausti, kad priklausai šeimai, esi ryšyje su tėvais (kas prieštarauja norui atsiskirti). Dar saugumo poreikiui reikia aiškios tvarkos ir struktūros. Taigi, ir emociškai stabilių bei autoritetingų tėvų, kurie tai užtikrintų.

Taigi, kokie būtų pagrindiniai patarimai tėvams, išgyvenant šį laikotarpį?

Pirma, suvokti kad vaikui yra žiauriai sunku. Sunkiau nei jums. Jis praeina sudėtingą, bet jo asmenybės formavimuisi kritiškai svarbų etapą. Susiduria su savo šešėliu. Ir tai jį gąsdina ne mažiau nei jus (neretai šį laikotarpį lydi įvairios vaikiškos baimės). Vaikui labai reikia jūsų pagalbos ir ypač emocinio stabilumo.

Antra tėvų užduotis yra atlaikyti vaiko emocijas. Labai dažnai nerimastingi tėvai neatlaiko vaiko negatyvumo ir perkelia atsakomybę už savo jausmus vaikui sakydami, kad “Mamytei dabar labai skauda širdelę, kai tu taip elgiesi”. Kas tada atsitinka? Vaikas stabdo savo “ne” sakymą. Tuo pačiu jis stabdo savo tapatumo formavimąsi. Vaikas išmoksta savo poreikius pakeisti mamos poreikiais, vėliau – kitų žmonių poreikiais. Todėl tėvų uždavinys – tvarkytis su savo nerimu neperkeliant jo vaikui. Vietoje to geriau įgarsinkite vaiko emocijas, pvz., “Matau, kad tu labai stipriai pyksti”.

Trečia, nustatyti adekvačias ribas ir taisykles bei neleisti vaikui apversti hierarchijos. Man patinka budistinė taisyklė – gerai ir galima tai, kas nekenkia pačiam vaikui, žmonėms ir aplinkai. Rinktis tokiame amžiuje aš duočiau iš dviejų alternatyvų; didelis pasirinkimas užkrauna per daug atsakomybės. Taisyklės duoda aiškumą ir tvarką. Emocinį saugumą. Ir, dėl Dievo meilės, nebijokite savo vaiko ašarų. Patikėkite, ribų atlaikymas netraumuoja jūsų vaiko. Atvirkščiai, turi terapinį poveikį. Atlaikydami ribas jūs esate labai geri tėvai.

Ketvirta – leisti vaikui būti savarankišku. Drąsinti, kai nepavyksta bandyti dar kartą. Į nesėkmes reaguoti sakant: “Nieko tokio. Tu gali tai sutvarkyti. Aš tau padėsiu”. Jokiu būdu negėdinti vaiko.

Penkta – didinti tėvo vaidmenį. Tėvo uždavinys – išvesti vaiką į sociumą.

Ir, visai pabaigai – neprarasti vilties, kad tai praeis. O nuo 3,5 metų lauks dar vienas labai svarbus ir įdomus vaiko raidos etapas.

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili