Neseniai sulaukiau prašymo plačiau pakalbėti, o kuo skiriasi bausmė nuo pasekmės? Ir kas yra negerai su tomis bausmėmis, kad mes šį reiškinį stengiamės ištrinti iš pedagogikos?

Kas yra bausmė?

Taigi, pradedame nuo to, kas yra bausmė. Jei reikėtų paaiškinti savaip, sakyčiau, kad bausmė yra tėvų kontrakto su vaiku spraga. Kai patys tėvai arba iš anksto nesugalvojo aptarti, kokio elgesio t.t. situacijoje jie tikisi iš vaiko, arba, sutarus dėl t.t. taisyklės, nesutarė, o kas bus, jei vaikas pasirinks taisyklę sulaužyti. Ir tada baudžia vaiką.

Jei tokią situaciją įsivaizduotume suaugusiųjų gyvenime ir teisinėje sistemoje, sakytume, kad tai nesąžininga, nes kontrakte nebuvo aptartos šalių atsakomybės. Ir, kaip žinia, sudarius sutartį, visi pakeitimai joje turi vykti informuotu abiejų šalių sutikimu.

 Iš suaugusiųjų gyvenimo grįžtant prie pedagogikos, sakyčiau, kad tokioje situacijoje bausmės taikymas mažiausiai yra nesąžininga vaiko atžvilgiu. Dar daugiau – tėvai rodo blogą pavyzdį vaikui neprisiimdami sau atsakomybės už tai, kad jie patys paliko susitarime spragas, o po to baudžia vaiką.

Pavyzdžiui, susitarėme su vaiku, kad jis privalo pranešti mums, tėvams, jei po mokyklos nori su draugu kažkur užsukti. Bet nepagalvojome ir nesutarėme dėl pasekmės, jei vaikas pasirinks užsukti po mokyklos pas draugą mums nepranešęs. Tarkime, taip ir atsitinka. Mes einame iš proto, telefonas kaip tyčia išsikrovęs. Vaikas grįžta apie 20 val., o mes iš nerimo jau vos gyvi. Ir tada “ant karštųjų” skiriame vaikui bausmę – savaitė namų arešto! Čia yra bausmė. Nes vaikas, pasirinkdamas nesilaikyti susitarimo, nežinojo, kas jam bus. Jei būtų žinojęs – gal būtų ir nesirinkęs. Galimai.

Taigi, visais atvejais bausmė yra tai, kas nebuvo sutarta iš anksto. 

Kodėl bausmių taikyti neapsimoka?

Ko mokome vaiką bausdami? Kad kas galingesnis, to ir tiesa. Taip pat legalizuojame emociškai reaktyvų elgesį. Dar fiksuojame neteisybės jausmą. Mažiname vaiko pasitikėjimą mumis, suaugusiais. O po to stebimės, kad atsitikus bėdai vaikas ėjo prašyti pagalbos kažkur kitur, o ne pas mus. Arba tylėjo ir viską laikė savyje. Čia yra pagrindinis bausmės blogis ir priežastys, kodėl jų taikyti neapsimoka. Nes jos nieko gero nemoko vaiko ir silpnina pasitikėjimą mumis.

Kuo pasekmė skiriasi nuo bausmės?

Jei sutardami dėl taisyklės iškart sutariame ir kas bus, jei vaikas pasirinks taisyklę sulaužyti, tada tai yra pasekmė. Todėl tariantis dėl kiekvienos taisyklės, kartu su vaiku aptarkite ir pasekmes – t.y., kas bus, jei vaikas pasirinks nesilaikyti taisyklės. Dar geriau – jei pats vaikas pasiūlys tą pasekmę. 

Pozityvi pasekmių sistemos nauda

Kas gerai su kontraktais – kontraktas duoda aiškumą, koks turi būti veiksmų planas “neteisingo” pasirinkimo atveju. Dar kontraktai sudaromi šalta galva, abiems šalims bendradarbiaujant ir nesant paveiktiems emocijų. Todėl jie paprastai būna adekvatūs ir teisingi. Tai nereiškia, kad vaikas netikrins ribų. Jis jas patikrins bent kartą, kad įsitikintų ar jūs laikotės žodžio. Tačiau tokiu atveju pasirinkdamas sulaužyti taisyklę vaikas žinos, kas jo lauks. Mums tokiu atveju beliks išreikšti apgailestavimą, kad mūsų protingas ir geras vaikas taip neprotingai pasielgė bei visiškai ramiai išpildyti antrą susitarimo dalį – pritaikyti iš anksto sutartą pasekmę. T.y., laikytis žodžio. Man kaip mamai atlaikyti ribas (nes vaikui tipiška „prisidirbus“ dar bandyti „išmaldauti“ pasigailėjimo) padėdavo frazė – „Bet tu juk nori turėti tėvus, kurie laikosi žodžio. Man laikytis žodžio yra labai svarbu. Tada tu gali manimi pasitikėti“. Teisinga? Tikrai taip. Ir nėra dėl ko pykti.

Kaip teisingai nustatyti pasekmes

Kad pasekmės būtų efektyvios ir logiškos, jos turi būti kuo labiau susiję su netinkamu vaiko elgesiu. Pavyzdžiui, antrokas jums pamelavo, kad atliko namų darbus (nors jų nepadarė) ir to pasekmė – savaitei atimtos technologijos. Kaip tai susiję su namų darbais? Tariantis dėl pasekmės, vaikui galite motyvuoti, kad jei vaikas meluodamas sulaužo jūsų pasitikėjimą, tuomet jis turi savaitę jums atsiskaityti už namų darbus iki 19 val. (pabrėžiu – tai tinka antrokui, bet ne šeštokui). Atitinkamai, logiška, kad tokiu atveju vaikas turi laikytis jūsų sudarytos dienotvarkės, nes jam pačiam savireguliuotis dar sunku. O po savaitės reikia leisti vėl bandyti savireguliuotis pačiam. Nes mūsų darbas su pasekmėmis yra ne bausti vaiką, o mokyti jį savarankiškumo ir atsakomybės.   

Kitas pasekmių nustatymo principas – jos neturi trukti per ilgai. Kad neatimtų iš vaiko vilties stengtis ir jaustis kuo labiau įgalintu.

Taigi, kuriame ryšį su vaiku, grįstą pagarba ir pasitikėjimu. Bei prisimename, kad pedagogika mėgsta šaltą galvą, pamąstymą kelis žingsnius į priekį ir nuoseklumą.

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili