Vaikas rėžia nemalonius dalykus jums į akis? Kelia balsą? Kritikuoja?

Tarsi to būtų negana, jūs jaučiate, kad prarandate pusiausvyrą ir jūsų tonas taip pat pradeda kilti?

Noriu pasidalinti, kas man padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą tokiose situacijose. Aš esu psichologė, mama, auginanti temperamentingą paauglę ir turiu puikią galimybę praktikoje išsibandyti visas žinias randant, kas man veikia geriausiai.

Pasirūpinkime savimi

Tokioje situacijoje mūsų kūnas priima kaip stresą. Fziologiniame lygmenyje aktyvuojasi „kovok ar bėk“ sistema, kvėpavimas darosi paviršinis, adrenalinas auga, kognityvinės funkcijos siaurėja. Ką darome, kad grįžtume „į žemę“? Kvėpuojame. Giliai, iš pilvo. Įkvepiame ir dar giliau iškvepiame. Suskaičiuojame iki 10. Dirbtinai gilinant kvėpavimą, perkeliant jį į pilvą, mes apgauname kūną, kad pavojaus nėra. Nervų sistema rimsta.

Tad pirmas žingsnis – pasirūpiname savimi.

Mąstymo krypties pakeitimas

Sekantis dalykas, ką aš padarau – tai sau mintyse kelis kartus pakartoju, kad gal netinkamu būdu, netiesiogiai, bet vaikas man nori pasakyti kaip jis jaučiasi. Jis man sako apie save.

Jaučiate skirtumą tarp: „Jis kalba apie mane, mane kritikuoja“ ir „Jis kalba apie save, kaip jis jaučiasi“?

Man šis požiūrio taško pakeitimas keičia mano smegenų veiklos kryptį. Galvoju, kad tai veikia visiems. Mūsų smegenims yra didžiulis skirtumas tarp šių dviejų perspektyvų.

Jei vaiko kritiką priimame kaip informaciją apie save, mūsų smegenys iškart ją analizuoja ir vertina ar tai tiesa. Jei netiesa – kyla pasipiktinimas, nes vaikas neteisingai suintepretavo situaciją. Norisi jam paaiškinti kaip yra iš tiesų. Ginti savo poziciją. Emocijos kaista, konfliktas gilėja.

Tačiau emocijos ir santykiai ne visada yra apie logiką. Ar bent jau ne apie objektyvią logiką. Mums būdinga subjektyviai interpretuoti realybę. Ir vaikas turi teisę ją interpretuoti ar jausti savu būdu. Bet kokias pastangas įrodyti kitaip vaikas priims kaip jo neišgirdimą ir nesupratimą.

Taigi, jei sau pasakau, kad šiuo metu vaikas gal ir netinkamai, bet stengiasi man pasakyti kaip jis jaučiasi, mano smegenys iškart įsijungia veikti kita kryptimi. Persijungia nuo savęs prie vaiko.

Ir tada aš nuoširdžiai noriu suprasti, ką jis man nori pasakyti.

Išbandykite tai. Emociškai intensyvioje situacijoje persijunkite nuo savęs į vaiką.

Atspindėjimas – raktas į vaiko širdį

Kai nueiname nuo gynybinės pozicijos (o tam padeda persijungimas nuo savęs), geriausia, ką galime padaryti – tai atspindėti vaiko emocijas.

Kad ir kaip norėtume iškart spręsti problemą, emocijų ir proto pasaulyje emocijos visuomet paima viršų. Ypač vaikams. Taigi, kol nepasirūpinome emocijomis, jų įgarsinimu ir supratimu, tol negalime tikėtis jokio racionalaus pokalbio.

Ką darome? Atspindime vaiko emocijas.

Remdamiesi tuo, ką matome ir girdime (vaiko veido išraišką, kūno kalbą, toną), stengiamės atspėti, kokias emocijas jaučia vaikas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Aš matau, kad tu dabar labai stipriai pyksti“ arba „Tu jautiesi nusivylęs?“. Jei nepataikysite, nieko tokio – vaikas jus pataisys. Tačiau jūsų pastangą jį suprasti jis įvertins. Jausis suprastas, išgirstas, atlieptas. Ir tai yra raktas į vaiko prakalbinimą.

Būdvardžių keitimas į veiksmažodžius – geriausias būdas suprasti vaiką

Kai emocijos yra įžodintos, svarbiausias klausimas, kurį galite užduoti vaikui yra: “O ką aš tokio darau/padariau, kad tu taip jautiesi?”. Tarp mūsų veiksmų ir vaiko reakcijos niekuomet nėra tiesioginio ryšio. Kažkur per vidurį yra interpretacija, kokią reikšmę mūsų veiksmams priskiria vaikas. Kaip savo subjektyvioje logikoje paaiškina mūsų elgesį ir kokias išvadas pasidaro. Mums būdinga komunikacijoje iškart šokti prie išvadų – “tu manes nesupranti” ar “aš tau nerūpiu”.

Todėl labai svarbų visus būdvardžius keisti veiksmo žodžiais. Konkrečiai – aiškintis, ką jūs konkrečiai darote, kad vaikas prieina prie tokių išvadų. Tai jums padės suprasti vaiką, tokiu būdu jis iškomunikuos, kas jam yra svarbu.

Susitarimai

Na ir kai jau suprasite, kas konkrečiai “trigerina” vaiką, beliks ieškoti abiem pusėms tinkančio susitarimo.  Pradėti galite nuo klausimo: “O kaip tu norėtumei, kad būtų? Ką tu siūlai?”. Nebūtinai tai reiškia, kad jūs taips ir padarysite, tačiau jūs geriau suprasite, kokia kryptimi mąsto jūsų vaikas. Koks pokytis gerintų jo santykį su jumis. Jei visko labai daug, konkretinkite ir klauskite vaiko: “Jei reiktų išsirinkti vieną pagrindinį dalyką, kuris šiuo metu tau kelia daugiau neigiamų emocijų ir įtampos, kas tai būtų?” Ir dirbkite ties šiuo klausimu. Išgirdę vaiko siūlymus, pateikite savo variantą. Ir taip kalbėkitės, kol rasite kompromisą.

Taigi, apibendrinant, geras planas konflikte yra judėti šia schema:

• Kvėpavimas ir pasirūpinimas savimi;
• Fokuso nuo saves į vaiką perkėlimas
• Vaiko emocijų atspindėjimas
• Nuostatų “dekodavimas” (veiksmų aiškinimasis)
• Susitarimai .

Sėkmės! Jums viskas pavyks.

 

 

***

Taigi tęsiu temą kaip ne tik kad emociškai neišsiprovokuoti su vaiku, bet ir pasikalbėti su juo „nuo dūšios“.

Kaip jau sakiau, man game changer‘is pasakymas, kad čia vaikas kalba ne apie mane, o stengiasi paakyti apie save. Ir aš pradedu viską, ką sako girdėti kaip informaciją apie tai kaip mano vaikas jaučiasi.

Kas man padeda dar geriau jį suprasti?

Pirmas dalykas – atspindėjimas. Aš tiesiog stebiu vaiko kūno kalbą, veido išraiškas, toną ir atspindžiu, kokią emociją vaikas tuo metu išgyvena. Pvz., aš matau, kad tu dabar stipriai pyksti. Jauti apmaudą? Nusivylimą? Neteisybę? Jei nepataikysite – nieko tokio, vaikas pataisys. Bet jis užskaitys jūsų pastangą suprasti jus.

Antras dalykas – aiškintis, koks jūsų elgesys trigerina vaiko emociją. Kaip jis traktuoja jūsų elgesį. Ir tas ypač tinka, jei vaikas naudoja būdvardžius, pvz., „Tu esi blogiausia mama“, „Tu manęs nesupranti“, „Šituose namuose nėra teisybės“. Tada labai ramiai ir empatiškai klauskite vaiko: „O ką konkrečiai aš padariau, kad tu pasidarei tokią išvadą?“.

Trečias dalykas – klauskite, o kaip vaikas norėtų, kad būtų?

Jei vaikas nuvedinės toliau į būdvardžius, pvz., „Tai viskas turi vykti pagal tave!”, ūs vis grąžinkite jį prie veiksmo.

 

Vaikas rėžia nemalonius dalykus jums į akis? Kelia balsą? Kritikuoja?

Tarsi to būtų negana, jūs jaučiate, kad patys prarandate pusiausvyrą ir pradedate kelti balsą?

Noriu pasidalinti, kas man padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą tokiose situacijose.

Pirmas dalykas, ką aš sau pasakau, tai gal netinkamu būdu, netiesiogiai, bet vaikas man nori pasakyti kaip jis jaučiasi.

Jaučiate skirtumą tarp: „Jis kalba apie mane, mane kritikuoja“ ir „Jis kalba apie save, kaip jis jaučiasi“?

Man šis požiūrio taško pakeitimas yra „game changer‘is“. Galvoju, kad tai veikia visiems. Mūsų smegenims yra didžiulis skirtumas tarp šių dviejų perspektyvų.

Jei vaiko kritiką priimu kaip informaciją apie save, mano smegenys iškart ją analizuoja ir vertina ar tai tiesa. Jei netiesa – kyla pasipiktinimas, nes vaikas neteisingai suintepretavo situaciją. Norisi jam paaiškinti kaip yra iš tiesų. Ginti savo poziciją. Emocijos kaista, konfliktas gilėja.

Tačiau emocijos ir santykiai ne visada yra apie logiką. Ar bent jau ne apie objektyvią logiką. Mums būdinga subjektyviai interpretuoti realybę. Ir vaikas turi teisę ją interpretuoti ar jausti savu būdu. Bet kokias pastangas įrodyti kitaip vaikas priims kaip jo neišgirdimą ir nesupratimą.

Taigi, jei sau pasakau, kad šiuo metu vaikas gal ir netinkamai, bet stengiasi man pasakyti kaip jis jaučiasi, mano smegenys iškart įsijungia veikti kita kryptimi. Persijungia nuo savęs prie vaiko.

Ir tada aš nuoširdžiai noriu suprasti, ką jis man nori pasakyti. Esu smalsi. Klausiu, tikslinuosi. Pereinu į „terapinę poziciją“.

Išbandykite tai. Emociškai intensyvioje situacijoje persijunkite nuo savęs į vaiką.