Pakalbam apie dažniausiai tėvų daromas klaidas. Ne tam, kad pakritikuočiau, bet kad pasidalinčiau paprastais būdais kaip spręsti dideles problemas. Pirmas dalykas, kas šauna į galvą – tai kaip mes, tėvai, užsiauginame į mūsų pastabas nereaguojančius ir „negirdinčius“ vaikus. Turbūt pažįstama situacija, kai jūs kažką sakote vaikui ir jis nereaguoja? Nei iš antro, nei iš trečio, nei iš dešimto karto. Sureaguoja ir “išgirsta” mus tik tuomet, kai jau prarandame kantrybę ir pradedame kelti balsą.

Kaip vaikai išmoksta mūsų negirdėti?

Šį reiškinį aiškinant bihevioristiškai, vaikas kartoja elgesį, kuris jam apsimoka ir nekartoja to, kuris neapsimoka. Vadinasi, mūsų taikomoje strategijoje vaikui apsimoka mūsų negirdėti. Apsimoka todėl, kad jis nepatiria jokių neigiamų “negirdėjimo” pasekmių. Jam naudinga “tempti gumą” darant dalykus, kurie jam patinka ir išlošti kuo daugiau laiko. Iš patirties vaikas jau žino, kad situacija pasikeis tik tada, kai tėvai supyks. O ir tėvams jėgos išsireikalauti iš vaiko, kad jis sureaguotų į tėvų prašymus, atsiranda tik tada, kai jie supyksta.

Mūsų pyktis yra vaiko išmoktas “signalas” bei elgesio lūžio taškas. Nes turėti reikalų su stipriai supykusiais tėvais ir toliau juos erzinti “negirdėjimu” jam jau neapsimoka. Todėl jis reaguoja.

Ką mes prarandame, kai vaikas išmoksta mūsų negirdėti iki kol mes nesupykstame?

Pirma, tai kainuoja per daug mūsų jėgų. Kai mums reikia daug kartų kartoti dalykus ir mūsų negirdi, mes jaučiamės beviltiškai, nusivylę, susierzinę, pavargę ir galiausiai – pikti. Aišku, kad labai daug energijos sutaupytų, jei vaikai mus išgirstų iš 1 ar 2 karto.

Mūsų patiriamos neigiamos emocijos tikrai negerina mūsų santykio su vaiku. Vaikas nuolat mus mato nepatenkintus, suirzusius, priekaištaujančius. Santykyje atsiranda įtampa. O mes norime pozityvių, geranoriškų santykių. Bendradarbiavimo.

Tai mažina mūsų autoritetą ir balso svorį. Esame tėvai, kurie tik kalba ir nieko nedaro. Bamba, moralizuoja, bet iš esmės yra pastrigę bejėgystėje.

Ar jūs labai gerbtumėte žmogų, kuris tik kartoja dalykus, bet jūs žinote, kad nieko nebus, jei jūs pasirinksite jo negirdėti? Aš tikrai ne.

Tai ką daryti, kad vaikas pradėtų mus girdėti?

Duosiu jums labai paprastą formulę, kuri ženkliai pagerins jūsų kaip tėvų gyvenimą. Bet įspėju iš karto – reikės būti nuosekliais ir išmokti galvoti kelis žingsnius į priekį. Vaikas tikrai ne vieną ir ne du kartus tikrinsis jūsų ribas, kol pradė nebeikvoti energijos, nes iš patirties žinos, kad jūs išliksite tvirti ir laikysitės savo žodžio.

Taigi, stebuklingas sprendimas - 3 žingsnių taisyklė. Jūsų elgesio seka visuomet turi išlikti tokia pati:

• pirmą kartą kažko paprašote ar primenate vaikui susitarimą;
• antrą kartą primenate prašymą, susitarimą ir įspėjate, kas bus, jei vaikas pasirinks jūsų neišgirsti (pasekmė turi būti susijusi su netinkamu elgesiu ir mažiau maloni nei tinkamo elgesio alternatyva);
• trečią kartą išreiškiate apgailestavimą, kad toks protingas vaikas taip neprotingai pasirinko. Ir taikote iš anksto sutartą pasekmę.

Prisiminkite: du įspėjimai, trečias veiksmas.

Pavyzdžiui, jūs kviečiate vaiką vakarienės, o jis žaidžia ir nenori baigti žaidimo. Galite informuoti, kad valgysite po 5 minučių. Antrą kartą jūs pakviečiate vakarienės ir informuojate, kad jau sėdate prie stalo ir vaiko neprisijungimas reikš, kad vaikas atsisako vakarienės.  Ir trečią kartą jūs tiesiog sėdate valgyti bei valgote be vaiko. Kai vaikas išsižaidęs ateis ir paprašys valgyti, jūs su apgailestavimu pasakysite, kad jis pasirinko praleisti vakarienę. Ir tokiu atveju pagal jūsų susitarimą iki kito valgymo jis gali tik suvalgyti jogurtą be cukraus ir priedų.

Čia bus didelis jums iššūkis. Išlikti tvirtais, nuosekliais ir neutraliais.

Praktikoje tėvai taikydami 3 žingsnių taisyklę dažniausiai padaro dvi klaidas:

• kritikuoja vaiko netinkamus pasirinkimus;
• pradeda gailėti vaiko ir daro nuolaidas.

Kritikuoti vaiko pasirinkimų nėra tikslo. Vaikas netinkamai pasirinkdamas pats save nusibaudė. Kaip ten sako? –  gulinčio niekas nemuša. Todėl išliekame neutralūs, vaikas pats pasidarys išvadas ir be mūsų moralizavimo.

Vaiko gailėjimas, jei jis išvirsta į ribų neatlaikymą, taip pat neduoda nieko gero. Juk niekas taip nemoko atsakomybės kaip galimybė patirti savo pasirinkimų pasekmes. Neatimkime to iš vaiko.

3 žingsnių taisyklė pareikalaus pergalvoti bazinius susitarimus, sutarti su vaiku dėl pasekmių. O tada beliks tik duoti vaikui pasirinkti ir be streso, ramiai taikyti sutartas pasekmes.

Naudos

Jūsų santykiai gerės. Jūsų nuovargis mažės. Mažės situacijų, kur vaikas matys jus pykstančius, nusivylusius ir nepatenkintus juo. Todėl augs vaiko savivertė. Augs vaiko atsakomybėįs jausmas, vidinės kontrolės jausmas, nes jis jaus, kad gali pats rinktis ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Didės ir vaiko saugumo jausmas, nes vaikas įsitikins, kad esate tėvai, kurie laikosi žodžio. O jis juk nori nuoseklių, patikimų, savo žodžio besilaikančių tėvų. Žodžiu, gėrių gėris.

Sėkmės, tikiu, kad jums pavyks!